Baikalo–Amūro magistralė
| Baikalo–Amūro magistralė | |
 BAM pažymėta žaliai | |
| Vieta | |
|---|---|
| Šalys |  Rusija |
| Pagrindinė informacija | |
| Techninė informacija | |
| Ilgis | 3819 km |
| Vėžė | 1520 mm vėžė |
| Elektrifikacija | Taišetas–Taksimas (1469 km): 25 kV / 50 Hz |
Baikalo-Amūro magistralė, BAM (rus. Байкало-Амурская магистраль, БАМ) – geležinkelio linija, kuri prasideda Sibire ir baigiasi Rusijos Tolimuosiuose rytuose. Ji driekiasi lygiagrečiai piečiau einančiam Transsibiro geležinkeliui. Pagrindinė Baikalo-Amūro magistralės atkarpa yra 3100 km ilgio ir driekiasi nuo Ust Kuto prie Lenos upės iki Komsomolsko prie Amūro. Pirmieji magistralės darbai pradėti 1930–1940 metais. Statybos pradėtos 1973 m., o naudoti geležinkelį pradėta 1984 m. Nuo 1989 m. visa magistrale praktiškai buvo galima važiuoti be trukdžių, išskyrus 61 km ruožą, kuriame dar nebuvo galutinai pastatytas Severomuisko tunelis. Reguliariam eismui tunelis buvo iškilmingai atidarytas tik 2003 m. pabaigoje. Jo ilgis 15 343 m ir tai yra ilgiausias tunelis Rusijos federacijoje.
Bendrieji magistralės bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baikalo-Amūro magistralei priskiriami ir dar Stalino laikais pastatyti geležinkelio ruožai į vakarus nuo Taišeto link Transsibiro ir rytuose link Ramiojo vandenyno prie Sovetskaja Gavanės. Su jais magistralės ilgis yra 4280 km. Ruožas yra daugiausia vienkelis. Dvikelis geležinkelis driekiasi nuo Taišeto iki tilto per Leną prie Ust Kuto (787 km, išskyrus Koršunicos tunelį), blokuojamasis postas 1084 km – Nižnеangarskas (6 km), Kasankanas – Severomuiskas (11 km), Mururinas – Čanai (54 km) ir Tynda – Bestuševas (26 km). Be to, yra aplinkkelis krovininiams traukiniams prie Naujojo Urgalo. Geležinkelio ruožas yra paruoštas ir antrojo kelio statybai. Vakarinė magistralės atkarpa nuo Taišeto iki Taksimo yra elektrifikuota (1469 km). Ypač krovininiai traukinių sąstatai dėl sudėtingo reljefo ir iš dalies pasenusios technikos yra traukiami dviguba arba triguba trauka.
Prie Tyndos BAM kerta Amūro-Jakutijos (AJAM) magistralė, kuri tęsiasi nuo Transsibo geležinkelio (Bamovskajos stoties, 7273 magistralės kilometras) per Nerjungrio kalnakasybos rajoną į šiaurę Jakutsko kryptimi ir kol kas baigiasi Tomote prie Aldano. Pradinė atkarpa Bamovskaja-Nerjungris šiame ruože dar vadinama „Mažuoju BAM“.
BAM statyba reiškė ne tik regioną sujungiančią liniją, bet demografinį bei ekonominį iki šiol beveik uždaro regiono prijungimą. Buvo tikimasi ne tik labiau ekonomiškai sujungti rytinę ir vakarinę šalies dalį, bet ir pagerinti tarptautinius santykius, pirmiausia su Japonija. Dėl to šalia gyvenviečių ir geležinkelio pirmiausia turėjo būti sukurta pramonė, kuri turėjo tiekti gaminius ir energiją gyvenvietėms, geležinkeliui, kelių statybai ir kt. Dar giliau žvelgiant BAM buvo pastatytas dėl strateginių priežasčių. BAM dalinai turėjo pakeisti šalia Kinijos sienos praeinančią Transsibiro magistralę, kuri gali nukentėti esant konfliktams dėl sienų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmieji planai ir statybų pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosius techninius transporto planus sujungti Baikalo-Amūro regioną XIX a. pradžioje paruošė į Sibirą ištremti dekabristai. Po pirmųjų tyrimų ir planų 1920–1930 m. 1937 m. išleistas oficialus statybų pradžios įsakymas ir pradėti grandioziniai darbai. Pirmoji magistralės atkarpa buvo atidaryta tais pačiais metais, minint Spalio revoliucijos dvidešimtąsias metines.
Per Antrąjį pasaulinį karą tiesimo darbai buvo sustabdyti, o kai kurie geležinkelio ruožai netgi demontuoti, nes jie būtinai buvo reikalingi geležinkelio Kazanė-Uljanovskas-Saratovas-Stalingradas statybai. Šia geležinkelis turėjo aprūpinti Raudonąją armiją Stalingrado mūšio metu.
Po Antrojo pasaulinio karo geležinkelio statybos, nors ir mažesnėmis apimtimis, tęsėsi. Taip buvo beveik pabaigtas beveik dviejų kilometrų ilgio Sichote Alinio tunelis. Po Stalino mirties darbai praktiškai sustojo. Minėtas tunelis buvo apleistas, pabaigta rytinė atkarpa nuo Komsomolsko į šiaurės vakarus buvo naudojama tik kaip privažiuojamasis kelias medienai atsigabenti.
Ketvirtajame ir penktajame XX a. dešimtmetyje statyti BAM buvo atgabenta didelis kiekis kalinių. Šiam tikslui netgi buvo įkurtas specialus GULAG'o padalinys BAM’lagas, su atraminiu punktu ir valdyba Svobodnoje prie Transsibiro.
Sovietmečio didysis projektas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XX a. septyniasdešimtųjų metų pradžioje lydimi didelės propagandos vėl buvo pradėti BAM statybos darbai. Statybas ypač rėmė kitos tuometinio Ekonominio savitarpio pagalbos tarybos šalys. 1974 m. TSRS pagal „Delta“ projektą iš Vokietijos kompanijos Magirus-Deutz užsakė apie 9500 statybinių mašinų, kurios dėl savo oru aušinamų motorų labai tiko dirbti Sibiro sąlygomis. Magistralės statybos pabaiga arba jos „gimtadieniu“ laikoma 1984 m. spalio 27 diena, kai „Auksine jungtimi“ ties Balbuchta (1602 km ruožo kilometras) buvo sujungtos iš dviejų pusių einančios geležinkelio linijos.
Visasąjunginės magistralės geležinkelio stočių, gyvenviečių, kitų svarbių objektų statyba buvo patikėta visoms sovietinėms respublikoms, atskiriems Rusijos regionams, tarp kurių:[1], [2]
- Lietuvai – Naujasis Uojanas,
- Latvijai – Taksimas (Таксимо),
- Estijai – Kičera (Кичера),
- Baltarusijai – Mujakanas (Муякан)
- Maskvai – Tynda (Тында),
- Leningradui – Severobaikalskas (Северобайкальск).
Krizė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nuo 1980 metų vidurio BAM projektas pradėtas vertinti vis labiau kritiškai. Statybos buvo pagrįstos tiek kariniais, tiek ekonominiais reikalais. Kadangi dėl krizės, o vėliau ir TSRS griūties, nebuvo įgyvendinti kalnakasybos bei pramonės projektai BAM regione, iki pat dešimtojo dešimtmečio pabaigos magistralė buvo mažai naudojama. Geležinkelio linija buvo nuostolinga ir buvo įvertinta kaip nepasiteisinusi investicija. Keleivių traukinių iki šiandien nėra daug, nes teritorija, kuria eina magistralė, yra retai gyvenama (pavyzdžiui, ruožu nuo Tyndos iki Komsomolsko kasdien važiuoja tik vienas tolimojo susisiekimo traukinys). 1996 m. buvo likviduota vienintelė BAM valdytoja įmonė „Baikalo-Amūro magistralė“: vakarinė geležinkelio atkarpa iki maždaug Čanų (Irkutsko srities teritorijoje, Buriatijos respublikoje ir Užbaikalės krašte) buvo perduota „Rytų Sibiro geležinkeliams“. Likusi dalis (Jakutijos teritorijoje, Amūro ir Chabarovsko regionuose) buvo perleista „Tolimųjų Rytų geležinkeliams“. Vis dar atsirasdavo nerimaujančių, kad magistralė gali būti uždaryta ar tokių, kurie reikalavo ruožą demontuoti.
Magistralė šiandien
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Augant žaliavų paklausai paskutiniais metais, o kartu ir Rusijos ekonomikai, kartu auga ir transporto srautai. Pradėti įgyvendinti dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukurti naudingųjų iškasenų gavybos planai: pradėti eksploatuoti Udonskojos (Udokano) ir Čineiskojės (Činos) rūdų telkiniai Naujojoje Čaroje, taip taip vienas didžiausių Eurazijos anglių gavybos telkinių Eglinskoje (Elga), kurio atsargos vertinamos 2,1 milijardo tonų, pietryčių Jakutijoje. Dėl to buvo pastatyti arba pradėti statyti daugiau nuo BAM prasidedančių privažiuojamųjų kelių.
2002 m. 320 km ilgio privažiuojamojo kelio nuo BAM stoties Ulako, esančios į vakarus nuo Sejos perėjos, Amūro srities šiaurės vakaruose, į Eglinskojė statybos darbai dėl finansavimo problemų buvo sustabdyti. Vis dėlto 2007 m. spalio mėn. kalnakasybos įmonė „Mechel“ už 2,3 milijardo dolerių nupirko anglių telkinį ir kartu nebaigtą statyti geležinkelio kelią. Į projektą ketina investuoti ir japonų Sumitomo grupė.[3] 2008 m. vasario 15 d. buvo atnaujinti geležinkelio tiesimo darbai, kuriems 1 milijardą dolerių skyrė Mechel grupė. Darbų pabaiga ir anglių gavybos pradžia numatoma 2010 metais. Geležinkelio kelio profilis šioje vietovėje yra labai sudėtingas, nes jis turės kirsti apie 2000 m aukščio Stano kalnyną. Dėl to reikės pastatyti 194 tiltus.[4]
Be to, BAM, gabenant konteinerius nuo Ramiojo vandenyno į Europą, turėtų įsitvirtinti kaip alternatyvus kelias Transsibiro geležinkeliui. Tačiau tam vis dar trukdo tai, kad ruožas yra vienkelis. Be to, rytinėje magistralės dalyje yra mažai privažiuojamųjų (atsišakojančių) kelių. Vis daugiau šnekama apie magistralės pailginimą iki Sachalino salos ar netgi Japonijos (statant tiltą arba kasant tunelį). Šie samprotavimai ekonomiškai kol kas yra nerealizuojami. Taip, pavyzdžiui, protarpiais vykdyta (apie 2003 m.) ir dar Stalino laikais pradėta tunelio statyba į Sachalino salą, kitaip tariant prijungiamieji keliai, šiuo metu sustabdyta. Valstybė iš panašių projektų pasitraukė, o privatūs investuotojai kol kas nėra suinteresuoti šiomis statybomis. Geležinkelių permontavimas į plačiuosius Sachalino saloje (joje geležinkeliai yra 1067 mm pločio) pamažu vyksta.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.kommersant.ru/doc/1169088 Ilgas kelias
- ↑ http://transphoto2007.livejournal.com/56905.html Visasąjunginės statybos bėgiais
- ↑ Sumitomo set to develop coal deposit in Yakutia Archyvuota kopija 2007-11-25 iš Wayback Machine projekto. iš RIA Novosti, 2007 m. lapkričio 22 d.
- ↑ Put k 2,1 mlrd tonn iš Gudok, 2008 m. vasario 22 d. (rusiškai, Kelias į 2,2 mlrd. tonų)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Athol Yates, Nicholas Zvegintzov: Siberian BAM Guide. 2 leidimas, Trailblazer. ISBN 1-873756-18-6
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Privatus intenetinis puslapis, skirtas BAM Archyvuota kopija 2011-02-12 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
- 1995 m. kelionės aprašymas Archyvuota kopija 2008-10-17 iš Wayback Machine projekto.
- Televizijos pranšimas[neveikianti nuoroda]
- Arbeitsschutzhelm der Baikal-Amur-Magistrale-Arbeiter Archyvuota kopija 2007-09-26 iš Wayback Machine projekto.