Severomuisko tunelis
56°13′58″ š. pl. 113°30′11″ r. ilg. / 56.23278°š. pl. 113.50306°r. ilg.
Severomuisko tunelis (rus. Северомуйский тоннель) – geležinkelio tunelis Rusijoje, šiaurės Buriatijoje, Baikalo–Amūro magistralės trasoje. Pavadintas pagal Šiaurės Mujos kalnagūbrį, kurį ir kerta. Ilgis – 15 343 m. Tai ilgiausias geležinkelio tunelis Rusijoje ir vienas ilgiausių pasaulyje. Šio tunelio statybos truko net 23 metus – jis atidarytas 2003 m. gruodžio 5 d.
Aplinkkeliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiaurės Mujos kalnagūbris – vienas sudėtingiausių BAM’o ruožų. Iki atidarant tunelį buvo sukurta sudėtinga apylankų sistema. 1982–1983 m. nutiesta 24,6 km ilgio apylanka, turėjusi net 40 ‰ aukščio įkalnę. Per ją galėjo važiuoti tik neilgi kroviniai traukiniai, keleivių vežimas buvo uždraustas (vežti autobusais). 1985–1989 m. nutiestas naujas 64 km ilgio aplinkkelis, sudarytas iš daugelio stačių serpantinų, tunelių, viadukų. Žymiausia šio aplinkkelio atkarpa buvo taip vadinamas „Velnio tiltas“ – 360 m išlenktas viadukas per Itykito upę ir senąją, nebenaudojamą apylanką. Traukinys judėdavo vos 20 km/h greičiu, neretai prireikdavo „pastūmėjimo“, kilo lavinų pavojus.
Statyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Severomuisko tunelio statybos pradėtos 1977 m., jas koordinavo „Lenmetrogipotrans“ institutas, vykdė – „Bamtonnelstroj“. Kasyba pradėta iš abiejų pusių, 7,5 m skersmeniu. Statybos buvo sudėtingos dėl geologinių sąlygų – tunelio trasoje buvo 4 tektoniniai lūžiai (nuo 5 iki 900 m pločio), iš šių lūžių tryško vanduo, slegiamas iki 34 atmosferų hidrostatinio slėgio ir įkaitęs. Granite buvo vandeningojo grunto sluoksniai. Bekasant tunelį pastebėta, kad jame itin padidėjusi radiacija – radioaktyvios radono dujos skleidė iki 3000 Bq/m³ apšvitą, nuo kurios nukentėjo daug darbininkų. 2001 m. abi pusės susijungė, jų neatitikimas siekė vos 69 x 36 mm. Tais pačiais metais praleistas pirmasis traukinys, o oficialiai atidarytas 2003 m.
Statant Severomuisko tunelį žuvo 57 žmonės. Daugiausia jų nukentėjo dėl suslėgto vandens proveržių. 1979 m. prasiveržęs vandens srautas nunešė daugiau nei 20 t svėrusią kalnakasybos mašiną 300 m atstumu. Daug darbininkų patyrė sveikatos nepataisomų sveikatos sutrikdymų dėl radiacijos.
Ties tunelio galais įsikūrė gyvenvietės – rytuose Severomuiskas, vakaruose – Tonelnas (nebegyvenamas).
Tunelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Severomuisko tunelis sutrumpino ruožo įveikimą nuo 2 val. iki 20–25 min. Dabar per dieną juo pravažiuoja 14–16 sąstatų. Per tunelį eina viena linija, jos statumas viename šlaite 6 ‰, kitame – 7,5 ‰. Įrengtos 3 vėdinimo šachtos, vandens pumpavimo sistema. Veikia automatinė seisminės ir radiacinės kontrolės sistema, įrengti automatiniai vartai, kurie traukiniui pravažiavus tunelį uždaro. Tiesa, nepaisant to, žiemą tunelyje susidaro dideli varvekliai. Greta tunelio, tebėra naudojamas ir aplinkkelis.