Aurovilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aurovilis
Auroville, ஆரோவில்
   Auroville symbol.svg   
Auroville,puducherry,india - panoramio.jpg
Matrimandyras. Aurovilis

Aurovilis
12°0′25″ š. pl. 79°48′38″ r. ilg. / 12.00694°š. pl. 79.81056°r. ilg. / 12.00694; 79.81056 (Aurovilis)Koordinatės: 12°0′25″ š. pl. 79°48′38″ r. ilg. / 12.00694°š. pl. 79.81056°r. ilg. / 12.00694; 79.81056 (Aurovilis)
Laiko juosta: (UTC+5:30)
Valstybė: Indijos vėliava Indija
Valstija: Tamilnadas Tamilnadas
Rajonas: Vilupuramo apskritis
Įkūrimo data: 1968 m.
Gyventojų (2011): 2 400
Plotas: 20 km²
Tankumas (2011): 120 žm./km²
Altitudė: 32 m
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: AurovilisVikiteka

Aurovilis (angliškai ir prancūziškai Auroville, tamil. ஆரோவில்  = Ārōvil) – eksperimentinis miestas, įsikūręs Indijos pietinės Tamilnado valstijos Vilupuramo apskrityje, besiribojančioje su Pudučerio sąjungine teritorija[1]. Miestą 1968 m. įkūrė Mirra Alfassa (Mirra Richard), Indijos politiko, poeto, mistiko ir filosofo Šri Aurobindo dvasinė bendražygė, geriau žinoma kaip Motina, o suprojektavo architektas Roger Anger.[2][3][4] Kaip buvo nurodyta 1965 m. paskelbtame pirmame Alfassos viešame pranešime, Aurovilis turįs tapti „visuotinio bendruomeninio gyvenimo vieta, kur vyrai ir moterys mokytųsi gyventi taikoje, tobuloje harmonijoje ir būtų aukščiau visų tikėjimų, politinių pažiūrų ir tautybių. Aurovilio tikslas yra žmonijos vienybės įgyvendinimas“.[5] Šiuo metu Aurovilio aglomeraciją sudaro apie 80 bendrijų (communautés), pasivadinusių tamiliškais, angliškais, prancūziškais ir sanskritiškais vardais, tokiais kaip Aspiration, Arati, La Ferme, Auromodel ar Isaiambalam.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilio pavadinimas yra aiškinamas dvejopai: arba jis suprantamas kaip „la ville de l’Aurore“, t. y. Aušros miestas, arba kaip pavadinimas, į kurį yra įaustas Šri Aurobindo vardas – „la ville de Sri Aurobindo“, t. y. Šri Aurobindo miestas.[6]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar 1954 m. Mirra Alfassa savo esė „Svajonė“ rašė: „Kažkur žemėje turėtų būti vieta, į kurią jokia tauta negalėtų pretenduoti kaip į savo išimtinę nuosavybę; vieta, kur visi geros valios žmonės, puoselėjantys nuoširdų siekimą, galėtų laisvai gyventi kaip pasaulio piliečiai, paklusdami vienintelei valdžiai, aukščiausiosios Tiesos valdžiai.“ Po dešimtmečio, 1964 m. Pudučeryje vykusioje metinėje konferencijoje Sri Aurobindo draugija, kurios vykdomoji prezidentė buvo Alfassa, priėmė rezoliuciją dėl miesto, skirto įgyvendinti Šri Aurobindo ateities viziją, įkūrimo. Alfassa tikėjosi, kad šis eksperimentinis „visuotinis miestas“ įneš reikšmingą indėlį į „žmonijos pažangą savo didingosios ateities link suburdamas geros valios žmones, siekiančius geresnio gyvenimo“. Alfassa taip pat manė, kad toks visuotinis miestas svariai prisidės prie Indijos atgimimo (Motinos agenda, 9 t., 1968 m. vasario 3 d.).[7]

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matrimandyro Vienybės parkas

Miestui įkurti buvo parinkta maždaug 20 kv. km nevaisinga dykvietė, esanti už 12 km į šiaurę nuo Pudučerio ir 5 km nuo Bengalijos įlankos Koromandelio pakrantės. Atstumas nuo Aurovilio iki Tamilnado sostinės Čenajaus – 151 km. Abi sostinės – ir Pudučeris, ir Čenajus – lengvai pasiekiamos palei Aurovilį einančiu Rytų pakrantės kelio (East Coast Road, ECR) automagistrale.

Didžioji Aurovilio dalis apima Vilupuramo apskrities Vanūro taluko Irumbajaus ir Bomapalajamo pančajatų teritoriją. Nedidelių jo plotų dar esama Rajapudupakame ir Alankupame, kurie įeina į Pudučerio sąjunginę teritoriją. Į numatytą miesto teritoriją patenka Edajančavadžio, Irumbajaus, Kotakarajaus, Rajapudupakamo ir Alankupamo kaimo gyvenvietės, kuriose gyvena apie 8 tūkst. žmonių. Be to, Kuilapalajamo, Ačarampataus ir Odampalajamo kaimo gyvenvietės su maždaug 3 tūkst. gyventojų ribojasi su Aurovilio pakraščiu.

Miestas stovi pusiau drėgnųjų atogrąžų zonoje ir driekiasi plokštumos regione, o didžiausias 32 m aukštis virš jūros lygio yra Aurovilio centrinėje Matrimandyro zonoje. Vidutinė metų kritulių norma – 1230 mm, kuriuos daugiausia atneša pietryčių musonas (birželį-rugsėjį) ir šiaurės rytų musonas (lapkritį-gruodį). Karščiausi mėnesiai yra gegužė ir birželis, kurių metu kartkartėmis prapliumpa liūtys. Sausasis laikotarpis tęsiasi maždaug 6-7 mėnesius – nuo sausio iki liepos. Pagrindinis liūčių sezonas būna nuo spalio iki sausio. Vyrauja vėjas, pučiantis iš pietryčių. Vidutinė metų didžiausia temperatūra yra 32,2 °C, vidutinė mažiausia – 20 °C.

Inauguracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto inauguracijos ceremonija įvyko trečiadienį, 1968 m. vasario 28 dieną. Jos metu jaunuoliai, atstovaujantys 124 skirtingoms tautoms ir 23 tuometinėms Indijos valstijoms, subėrė po saują savo gimto krašto žemės į vadinamąją Žmonijos urną – simbolinio lotoso pumpuro formą turinčią marmuru plakiruotą struktūrą, esančią Amfiteatro centre. Kartu su suberta žeme į Urną buvo padėta Motinos ranka prancūziškai parašyta keturių punktų Aurovilio chartija, kurią sudaro pagrindinės jos integraliosios gyvensenos viziją įkūnijančios idėjos:[8]

  1. Aurovilis nepriklauso niekam išimtinai. Aurovilis priklauso visai Žmonijai. Bet norint jame gyventi reikia būti pasirengus savanoriškai tarnauti Dieviškajai Sąmonei.
  2. Aurovilis bus nepaliaujamo švietimo, nuolatinės pažangos ir niekada nesenstančios jaunystės vieta.
  3. Aurovilis nori būti tiltu tarp praeities ir ateities. Naudodamasis visais išorės ir vidaus atradimais, jis nori drąsiai veržtis į ateities pasiekimus.
  4. Aurovilis bus materialinių ir dvasinių tyrimų vieta siekiant gyvai įkūnyti tikrąją Žmonijos Vienybę.

Aurovilio simbolis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilio simbolis, supiltas iš žiedlapių

Pagal priimtą aiškinimą taškas šio simbolio centre „reprezentuoja Vienybę;. vidinis ratas reprezentuoja kūrimą, Miesto sampratą; [penki] žiedlapiai reprezentuoja išraiškos galią, realizaciją.“[9]

Matrimandyras ir miesto planas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Matrimandyras
Miesto maketas

Be amfiteatro, kuriame yra įtaisyta Žmonijos urna, pačiame miesto viduryje stovi Matrimandyras, vadinamas „Aurovilio siela“. Alfassa jį sumanė kaip „Dievystės atsako į žmogaus tobulumo siekį simbolį“.

Matrimandyro viduje spirale besisukanti plieno rampa veda aukštyn į kondicionuojamą poliruoto balto marmuro Vidinę salę, vadinamą „vieta rasti savo sąmonę“. Pačiame Vidinės menės viduryje yra įtaisytas 70 cm skersmens krištolo rutulys, kuris išsklaido elektroniniu būdu valdomą saulės šviesos spindulį, krintantį ant jo per angą pusrutulio viršūnėje. Vidinę salę apšviečia natūrali šviesa, skleidžiama šio liuminescuojančio rutulio. Matrimandyro viduje laikomasi tylos, kad būtų užtikrinta individualiam tyliam susitelkimui reikalinga nedrumsčiama šios erdvės rimtis. Jame nesama atvaizdų, gėlių, smilkalų, religines asociacijas keliančių atributų, neskamba muzika ir nevyksta jókios organizuotos meditacijos. Apsilankyti jame galima lankytojui paprašius. Visa teritorija apie Matrimandyrą su jį supančiais dvylika sodų, kurių kiekviename auga kitokios gėlės, krūmai ir medžiai, yra vadinama Taikos arba Ramybės zona. Pavadinimas „Matrimandyras“ pažodžiui reiškia „Motinos šventyklą“. Anot Šri Aurobindo mokymo, „Motinos“ samprata nusako didįjį evoliucinį, sąmoningą ir protingą Gyvenimo principą, Visuotiniąją Motiną, – kuris siekia padėti žmonijai peržengti savo dabartinį ribotumą ir pereiti į kitą evoliucijos nuotykio etapą, į antmoninę sąmonę.

Už Matrimandyro sodų spinduliais skleidžiasi keturios Zonos, kurių kiekviena sutelkta į reikšmingą miesto gyvenimo aspektą:

  • į šiaurę eina pramoninė zona, kuri apima 109 ha ir yra skirta ekologiškai pramoninei veiklai, amatams ir miesto administracinėms tarnyboms;
  • pietinė gyvenamoji zona apima 189 ha. Jos 45% yra numatyti gyvenamosioms reikmėms, o 55 % – augmenijai;
  • į vakarus tęsiasi tarptautinė zona, kurios 74 ha numatyta skirti žemynais sugrupuotiems nacionaliniams ir kultūriniams paviljonams. Vienas iš jame jau stovinčių pastatų yra Tibeto kultūros paviljonas, kurį 2009 m. sausio 20 d. atidarė Dalai Lama XIV.
  • į šiaurės rytus eina 93 ha kultūrinė zona, skirta švietimo, meninės kūrybos, kultūrinei ir sportinei veiklai.

Miesto centrinę teritoriją supa 1,25 km pločio Žalioji juosta, kuri yra aplinkos tyrimų ir išteklių zona, taip pat atlieka barjero funkciją prieš padriką industrinių zonų skverbimąsi. Ją sudaro miškais apsodinti plotai, laukinės gamtos arealai, žemės ir miško ūkiai, vandens surinkimo baseinai, botanikos sodas, sėklų bankas ir draustiniai su išsibarsčiusiomis bendrijomis tų, kas susiję su žaliuoju darbu. Žalioji juosta, šiuo metu apimanti 405 ha teritoriją, dar nėra baigta, bet jau dabar ji yra sėkmingo dykynės pavertimo gyvybinga ekosistema pavyzdys.

Aurovilis ir UNESCO[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąkart Aurovilio projekto koncepciją UNESCO generalinei asamblėjai 1966 m. pateikė Indijos vyriausybė. Šiam projektui Asamblėja vienbalsiai pritarė. Vėliau Generalinė asamblėja 1968 m., 1970 m. ir 1983 m. dar kartą vienbalsiai pritarė rezoliucijoms dėl paramos Auroviliui ir paragino „valstybes nares ir tarptautines nevyriausybines organizacijas dalyvauti plėtojant Aurovilį kaip tarptautinį kultūrinį miestą, skirtą suburti skirtingų kultūrų ir civilizacijų vertybes harmoningoje aplinkoje su integruotais gyvenimo standartais, kurie atitiktų žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.“ 2017 m. spalio 19 d. per UNESCO Generalinės konferencijos 39-ąją sesiją Paryžiuje buvo dar kartą patvirtintas UNESCO bendradarbiavimas su Auroviliu. Kaip savo komunikate nurodė UNESCO „Aurovilis yra sėkmingas ir unikalus pavyzdinis projektas, įrodantis šios tarptautinės bendrijos pajėgumą po beveik 50 egzistavimo metų toliau gyventi laikantis savo pradinių steigiamųjų taikos ir tarptautinės harmonijos idėjų, kurios taip pat yra pačios UNESCO vertybės ir principai“.

Teisinis statusas ir valdžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1980 m. visas miesto turtas teisiškai priklausė Šri Aurobindo draugijai su būstine Pondišeryje. 1980 m. Indijos vyriausybė (GOI) priėmė Aurovilio nepaprastosios padėties aktą (Auroville Emergency Provision Act 1980), pagal kurį miesto valdymą ji perėmė į savo rankas. Statuso pakeitimą lėmė rimti nesutarimai, kurie po Alfassos mirties 1973 m. kilo tarp Šri Aurobindo draugijos ir Aurovilio gyventojų dėl kasdieninio valdymo. Auroviliečiai kreipėsi į Indirą Gandhi, tuometinę Indijos ministrę pirmininkę, su prašymu įsikišti. Draugija apskundė vyriausybės veiksmus Indijos Aukščiausiajame Teisme. Galutiniu Teismo sprendimu buvo patvirtintas vyriausybės veiksmų ir įsikišimo konstituciškumas. Po verdikto paskelbimo 1988 m. atsirado poreikis priimti tvarų susitarimą dėl ilgalaikio Aurovilio valdymo. Miesto atstovai kartu su Kireetu Joshi, Indijos sąjunginės vyriausybės patarėju švietimo klausimais, susitiko pasikonsultuoti su ministru pirmininku Rajivu Gandhi. Vėliau tais pačiais metais Indijos parlamentas priėmė Aurovilio fondo aktą (Auroville Foundation Act 1988).

Aktu buvo nustatyta, kad teisės į visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį miesto turtą pereina atskiram juridiniam subjektui, žinomam kaip Aurovilio fondas[10], ir sukurta trijų lygių valdymo sistema: Valdyba (Governing Board); Gyventojų asamblėja (Residents’ Assembly) ir Aurovilio tarptautinė patariamoji taryba (Auroville International Advisory Council).

Aukščiausia Aurovilio valdymo institucija – Indijos vyriausybės renkama Valdyba, kuriai tenka bendra atsakomybė už tai, kad Aurovilio vystymo tęstinumas atitiktų numatytus miesto tikslus ir idealus. Valdybą sudaro 7 nariai, kurie turi būti iškilūs asmenys, daugiausia Indijos piliečiai, pasižymėję švietimo, kultūros, aplinkos apsaugos ir socialinės tarnybos srityse, taip pat pareigūnai ex officio. Antroji valdymo institucija – tai Tarptautinė patariamoji taryba, kurios funkcija – patarti Valdybai klausimais, susijusiais su miesto valdymu ir plėtra. Jos 5 narius, paprastai iš skirtingų šalių, taip pat renka Indijos vyriausybė. Jie yra parenkami iš asmenų, pelniusių tarptautinę reputaciją tose srityse, kurios atitinka Aurovilio idealus.

Gyventojų asamblėją sudaro visi oficialūs miesto gyventojai, turintys 18 metų. Asamblėja stebi įvairią Aurovilio veiklą, sprendžia dėl narystės joje sąlygų ir yra atsakinga už Aurovilio tolesnio vystymo Bendrojo plano (Master Plan) plėtojimą ir įgyvendinimą konsultuojantis su Valdyba. Asamblėja kasmet iš savanorių renka Darbo komitetą (Working Committee), kuris veikia kaip sąsaja su Valdyba, sekretoriumi ir kitomis Aurovilio kolektyvinių tarnybų grupėmis.

Aurovilio fondas, kuriam vadovauja pirmininkas, yra savarankiška institucija prie Indijos sąjunginės Žmogiškųjų išteklių plėtros ministerijos (Ministry of Human Resource Development). Žmogiškųjų išteklių plėtros ministerija skiria septynis Valdybos ir penkis Tarptautinės patariamosios tarybos narius. Be to, Indijos vyriausybė skiria sekretorių prie Fondo, kuris gyvena Aurovilyje ir turi jame biurą su personalu. Fondui šiuo metu priklauso apie pusę visos žemės, reikalingos miestui. Likusi žemė yra perkama, kai gaunamos atitinkamos lėšos. Fondo sąskaitų auditą atlieka Indijos Kontrolieriaus ir generalinio auditoriaus institucija.

Pirmininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. birželio 19 d. Indijos vyriausybė išrinko naują Valdybą keturių metų kadencijai. Valdybos pirmininku buvo perrinktas iškilus Indijos politikas ir kultūros veikėjas Karanas Singhas. Valdybos nariais taip pat tapo literatūrologė iš Tamilnado Prema Nandakumar
, Orisos centrinio universiteto vicekancleris Sachidanandas Mohanty
, dr. Anirbanas Ganguly iš Delio, dr. Nirima Oza iš Pudučerio, taip pat du Žmogiškųjų išteklių plėtros ministerijos pareigūnai ex officio: Rakeshas Ranjanas ir Darshana Dabral.

Visuomenė ir gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilio lankytojų centras

Kaip buvo numatyta planuojant kurti Aurovilį, jame turėtų gyventi 50 tūkst. žmonių. Pirmaisiais 20 metų Aurovilyje gyveno tik maždaug 400 žmonių iš 20 šalių. Per tolesnius 20 metų šis skaičius išaugo iki 2 tūkst. žmonių, atvykusių iš 40 šalių. 2018 m. sausio 3 d. duomenimis, Aurovilyje gyvena 2814 gyventojų (2127 suaugusieji ir 687 vaikai) iš 54 šalių. Maždaug du trečdaliai gyventojų yra iš Indijos (1223), Prancūzijos (398) ir Vokietijos (248). Dvi aurovilietės yra lietuvės.[11]

Nors Aurovilyje esama ne vieno įtakingo ir charizmatiško asmens, nė vienas jų nėra realus lyderis; kiekvienas asmuo šioje savo visišką nehierarchiškumą akcentuojančioje visuomenėje yra atsakingas už kolektyvinį Aurovilio tapsmą.

Aurovilyje būtinybė ypač verčia akcentuoti praktiškumą, todėl daugeliui miestiečių tenka užsiimti ne ta veikla, kuria jie vertėsi iki atvykimo į Aurovilį. Mirra Alfassa kartą sakė, kad idealią dabarties organizaciją būtų galima nusakyti kaip „takią ir organišką“, o ne rigidišką ir stratifikuotą, – prisitaikančią, augančią ir besikeičiančią pagal bendrijos poreikius ir jos pačios savęs viziją.

Aplinkiniai kaimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilis glaudžiai bendradarbiauja su aplinkiniais kaimais, kuriuose gyvena daugiausia tamilai, per Aurovilio kaimo veikimo patikos fondą, (Auroville Village Action Trust). Šio fondo kompetencijai priklauso daugelio skirtingų projektų, įskaitant kaimo, vykdymas. Didžiausias iš šių projektų – tai Aurovilio kaimo veikimo grupė (Auroville Village Action Group, AVAG), kuri įgyvendina programas dėl galių moterims suteikimo, užsiima švietimo ir finansine parama.[12]

Patikos fondas dar kuruoja Gyvenimo švietimo centrą (Life Education Centre), Aurovilio amatų mokyklą, kultūros centrą „Mohanam“, Aurovilio sveikatos tarnybą, mokyklą neįgaliems vaikams „Deepam“, bendruomenės centrą „Thamarai“, Gydomąjį mišką „Martuvam“ ir programą „Reach for the Stars!“ („Pasiek žvaigždes“), užtikrinančią galimybę kaimo jaunimui įgyti aukštąjį išsilavinimą.[13]

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietoj popierinės valiutos ir monetų miesto gyventojams yra suteikiami sąskaitos numeriai prisijungti prie savo centrinės sąskaitos. Tuo tarpu lankytojų prašoma įsigyti laikinąją sąskaitą ir „Aurocard“ (debeto kortelę). Iš Aurovilio gyventojų tikimasi, kad jie prisidės prie miesto bendruomenės įnešdami savo mėnesinį įnašą. Jų prašoma padėti bendruomenei, jei tik įmanoma, darbu, pinigais arba natūra. Aurovilio biudžeto dalį taip pat sudaro „svečio įnašas“ arba kasdienė rinkliava ir mokestis, kurį turi mokėti Aurovilio svečiai. Mieste veikia „išlaikymo“ (maintenance) sistema, pagal kurią auroviliečiai, kuriems to reikia, gali gauti iš bendruomenės mėnesinį išlaikymą, padengiantį elementariausius gyvenimo poreikius. Aurovilio ekonomika ir jo visas gyvenimas vystosi, todėl ir toliau eksperimentuojama siekiant priartėti prie numatomos miesto vizijos. Nors Indijos vyriausybė yra Aurovilio fondo savininkė ir jį valdo, ji finansuoja tik nedidelę dalį Aurovilio biudžeto, kuris iš esmės yra formuojamas iš Aurovilio komercinių įmonių, skiriančių 33% savo pelno Aurovilio centriniam fondui (Central Fund), įnašų, taip pat iš aukų.

Mieste esama svečių namų, statybos padalinių, informacinės technologijos įmonių, taip pat mažų ir vidutinių įmonių, kurios gamina ir perparduoda prekes, tokias kaip rankų darbo popierius ar smilkalai. Kiekvienas iš šių verslo vienetų skiria miestui žymią dalį savo pelno. Daugiau kaip 5 tūkst. žmonių, daugiausia iš kaimyninių vietovių, dirba įvairiose Aurovilio verslo vienetuose ir padaliniuose. Kita veikla – tai apželdinimas mišku, organinė žemdirbystė, pagrindiniai švietimo tyrimai, sveikatos apsauga, kaimo plėtra, reikiamos technologijos, miesto planavimas, vandens sluoksnio valdymas, kultūrinė veikla ir viešosios bendruomenės paslaugos.

Aurovilio verslo, paslaugų ir tyrimų vienetai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilio ekonomiką sudaro (1) paslaugos (services), kurios yra centralizuotai koordinuojamos ir yra laisvai prieinamos tam, kad būtų einama numatyto siekio įgyvendinti ekonomiką be pinigų cirkuliavimo link; (2) verslo vienetai (commertial units), kurie yra svarbūs siekiant generuoti įnašus į Centrinį fondą (Central Fund) bei pajamas vienetų savininkams; (3) savanoriški darbai (voluntary works), kuriuos daugelis auroviliečių atlieka arba dirbdami teikiant paslaugas, arba „savo paties“ iniciatyva.

Šiuo metu Aurovilyje veikia daugiau kaip 150 mažų ir vidutinių gamybos vienetų, kurių veikla apima tokius verslus kaip rankų darbo gaminiai (Shradhanjali, Ganesh Beads), smilkalų gamyba (Maroma, Mystique), juvelyrika (Magica, Bijou, Matrigold), grafinis dizainas ir spausdinimas (Auroville Press, Prisma), maisto perdirbimas (Aurosoya, KOFPU, La Ferme Cheese, Le Gourmet), atsinaujinančių energijų sistemos (Aurore Projects & Services, Altecs Energy Systems), elektronika ir inžinerija (Altecs Energy Systems, Eutechne), drabužių dizainas, mada ir gatavų drabužių gamyba (Upasana Design Studio, Miniature, Rangoli), kompiuterinės paslaugos ir programinė įranga (AVIPRO, Word Stuff), pastatų statyba ir architektūra (Atmarati Achitects, Buildaur, Earth Unit). Įprasta praktika, kurios laikosi vienetų vadovai, yra pervesti bent trečdalį praėjusių metų grynojo pelno į Centrinį fondą. Verslo vienetai duoda apie 40 proc. miesto bendrų pajamų. Be to, kad generuotų lėšas, reikalingas užtikrinti pagrindines paslaugas ir palaikyti infrastruktūrą, vienetai taip pat kuria darbo vietas ir rengia mokymus aplinkinių kaimų gyventojams, suteikdami jiems galimybę pagerinti savo gyvenimo lygį ir įgyti vertingų įgūdžių. Šiame Aurovilio „išorinės“ rinkos ekonomikos segmente dirba apie 5 tūkst. žmonių.

Aurovilio paslaugų sritį sudaro trijų rūšių vienetai: pirma, tie, kurie iš esmės priklauso viešajam sektoriui, kaip antai švietimas, sveikatos apsauga, vandens ir elektros tiekimas, atliekų tvarkymas, transportas, parkai ir viešosios erdvės, infrastruktūra ir t. t.; antra, veiklos, kurios atspindi miesto tikslą sukurti ekonomiką be pinigų apyvartos, įskaitant maisto prekių ir drabužių distribucijos centrus, taip pat kultūros ir sporto įstaigas; ir, galiausiai, miesto bendruomenės vidaus reikmėms tarnaujanti Finansinių paslaugų tarnyba (Financial Service), kurią sudaro du atskiri vienetai, užsiimantys miesto vidaus finansais: Aurovilio fondas/Vienybės fonas (Auroville Fund/Unity Fund) ir Aurovilio išlaikymo fondas (Auroville Maintenance Fund). Antrosios rūšies vienetams priklauso vadinamosios Klestėjimo paslaugos (Prosperity Services), kurios tenkina tik auroviliečių ir nuolatinių gyventojų pagrindinius poreikius. Iš šių veiklų ypač svarbus yra Distribucijos centras „Pour Tous“ (Pour Tous Distribution Center, PTDC). Šiame centre, pažodžiui reiškiančiame „Visiems“, auroviliečiams, naujai atvykusiesiems ir savanoriams yra išdalijamas platus asortimentas maisto produktų, gatavų valgių ir kitų prekių, patiektų natūra (be jokių tiesioginių piniginių mainų). Dar reikėtų paminėti šalimais PTDC įsikūrusią Saulės virtuvę (Solar Kitchen), kuri pavadinimą gavo nuo didžiulio dubeninio saulės kolektoriaus, įrengto ant jos stogo ir teikiančio energiją maistui gaminti. Šios kolektyvinės miesto bendruomenės virtuvės valgykloje (Dining Hall) yra tiekiami dienos pietūs, taip pat pietūs yra pristatomi mokykloms ar kitoms įstaigoms. Naujų ir dėvėtų drabužių, batų, knygų, žaislų, kompaktinių plokštelių, indų auroviliečiai gali įsigyti parduotuvėje „Freestore“, kurioje, kaip rodo pats pavadinimas, viskas yra nemokama. Klientams tereikia išsirinkti, ko jie nori, ir palikti pasiimtų prekių sąrašą su savo vardu. Viešųjų paslaugų veiklą iš dalies arba visiškai remia miesto Centrinis fondas.

Aurovilio Žemės institutas

Be paslaugų ir verslo vienetų, dar esama tyrimų vienetų, tokių kaip Aurovilio mokslinių tyrimų centras (Centre de recherche scientifique d’Auroville, CSR). Šio centro grupės jau daugiau kaip dvidešimt metų aktyviai užsiima įvairiomis problemomis: atsinaujinančių išteklių energija, vandens perdirbimu ir valymu, ekologiškų pastatų statymu, taip pat hibridinėmis ir ekologinėmis transporto priemonėmis. Visi verslo, paslaugų ir tyrimo vienetai, susiorganizavę į patikas (trusts), veikia sąlygomis, kurias apibrėžia Aurovilio fondas, nustatantis visos miesto veiklos teisinį pagrindą. Kaip numato nuostatos, visų šių pusiau savarankiškų registruotų vienetų sąskaitų auditą atlieka Indijos Kontrolieriaus ir generalinio auditoriaus institucija. Po to jos yra konsoliduojamos į Aurovilio fondo bendrą balansą, kuris kasmet pateikiamas Indijos parlamentui.

Numatytas ir ilgalaikis Aurovilio tikslas – tai iš esmės savo poreikius patenkinanti tvari miesto ekonomika, kurioje nebėra vidinės pinigų apyvartos.

Gyventi Aurovilyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu norint tapti Aurovilio nariu reikia vienų metų laikotarpiu pasirodyti esant tinkamam gyventi jame, be to, ne Indijos piliečiams reikia turėti X („extensible“ – su pratęsimo galimybe) kategorijos vizą, leidžiančią gyventi Indijoje, taip pat pinigų sumos, kurios pakaktų išgyventi mažiausiai metus negaunant atlyginimo už savo darbą. Auroviliečio statusas suteikiamas tik po to, kai naujai atvykusysis sėkmingai užbaigia bandomąjį laikotarpį. Visas nekilnojamasis turtas (žemė, namai, šuliniai) yra Aurovilio fondo nuosavybė, privati jo nuosavybė draudžiama. Norint tapti esamo namo gyventoju, reikia įnešti į Fondą sumą, atitinkančią jo vertę. Norint pasistatyti namą ir tapti jo gyventoju taip pat reikia paaukoti Fondui.

Švietimas Aurovilyje, elementari medicininė priežiūra, taip pat kultūrinė ir sporto veikla yra nemokama. Dėl kitų dalykų tie, kas neturi pajamų šaltinio, gauna 5 tūkst. rupijų (maždaug 64 eurų) mėnesinę pašalpą (išmoką). Elektroniniais pinigais yra atsiskaitoma apsiperkant Aurovilyje, apmokant elektros ar maitinimosi sąskaitas. Vis dėlto neįmanoma pasitenkinti šia suma: naujai atvykusysis turi mokėti už nuomą, o paskui už savo būsto pastatymą; tad šių nedidelių pinigų gali nepakakti tiems, kas nori keliauti ar turi mokėti už savo vaikų aukštąjį mokslą.

Siekdami įveikti šią problemą, kai kurie ryžosi imtis komercinės veiklos pačiame Aurovilyje: apgyvendinti svečius, gaminti smilkalus, auginti organinę produkciją, siūti drabužius, užsiimti amatais (dalis šių gautų komercinių pajamų grąžinama miestui). Bendros pragyvenimo išlaidos skiriasi priklausomai nuo individualių poreikių ir gyvensenos, tačiau daugumai žmonių reikia minimalios 6 tūkst. rupijų sumos per mėnesį padengti pačias būtiniausiais išlaidas.

Komunikacijos ir žiniasklaida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aurovilio interneto svetainė suteikia erdvę kiek atviriems, tiek uždariems forumams, kuriuose aptariami įvairūs projektai, interesai, organizacijų veikla, informavimo klausimai ir paramos planai, sudarantys bendruomenės gyvenimą. Šiose publikacijose reiškiamos nuomonės nebūtinai yra tokios pat, kokių laikosi visa Aurovilio bendruomenė. Aurovilio radijo interneto svetainė pateikia daug įrašų ir kasdienių žinių laidų, kuriuose nušviečiama tai, kas vyksta Aurovilyje. Aurovilis turi nedidelę „OutreachMedia“ grupę, kuri koordinuoja žurnalistų ir filmų/vaizdo įrašų kūrėjų vizitus. Jos tikslas yra užtikrinti, kad visi žurnalistai ir filmų kūrėjai gautų oficialią naujausią informaciją ir filmuotą medžiagą iš patikimų šaltinių.

Aurovilio periodiniai leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mėnraštis anglų kalba „Auroville Today“, kuriame pateikiama išsami informacija apie visus Aurovilio augimo ir vystymosi aspektus.
  • Dvimetis žurnalas „Ritam“, kurį leidžia Sri Aurobindo tarptautinis švietimo tyrimų institutas (Sri Aurobindo International Institute of Educational Research, SAIIER) ir kuriame aptariami Aurovilyje vykdomi medžiaginiai ir dvasiniai tyrimai.
  • Meno ir kultūros žurnalas „MAgzAV“, nereguliariai leidžiamas nuo 2010 m. spalio.
  • Bendruomenės vidaus savaitinis informacinis biuletenis „News & Notes“, anksčiau leistas kaip „Auroville News“, leidžiantis susidaryti vaizdą apie kasdienį miesto bendruomenės gyvenimą. Jame pateikiami pranešimai ir reklaminiai skelbimai, susirinkimų ir posėdžių ataskaitos, taip pat esė ir eilėraščiai.
  • Žurnalas „Vaasal“, tamilų kultūros naujienraštis.
  • Mėnesinis žurnalas tamilų kalba „Auroville Grama Seydhi Madal“, spausdinantis tyrimų medžiagą apie vietos paveldo išsaugojimą, tamilų istoriją ir gyvenseną.

Asociacija „Auroville International“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Auroville International“ (AVI) – tai asociacija, kuri buvo įkurta 1983 m. ir yra registruota Nyderlandų prekybos rūmuose Hagoje. Šiuo metu „Auroville International“ veikia kaip pasaulinis tinklas, siekiantis visokeriopai remti Aurovilį nacionaliniu ir tarptautiniu, taip pat telkti paramą jo projekto įgyvendinimui ir vienija ryšių palaikymo grupes 31 šalyje, tarp jų ir Lietuvoje.

Filmai apie Aurovilį[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Aušros miestas“ (City of the Dawn), 80 min., 2010.
  • „Aurovilis, pasaulio apybraiža“ (Auroville, the outline of a world), 25 min., 2009.
  • „Aurovilis – Dievystės svajonė“ (Auroville – A Dream of the Divine), 2 dalys, 20 min., 2003.
  • „Matrimandyro statymas. Meilės veikalas“ (Building Matrimandir. Labour of Love), 52 min., 2008.
  • „Aurovilis, grįžimas į Utopiją“ (Auroville, retour sur une Utopie), 119 min., prancūzų žurnalisto Jeano-Pierre‘o Elkabbacho 1972–1973 m. dokumentinis filmas.
  • „Aurovilis, vienos Utopijos istorija“ (Auroville, histoire d‘une Utopie), 101 min., prancūzų žurnalistės Hélène Risser 2008 m. dokumentinis filmas.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Auroville in brief Official website. Updated 30 March 2016. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  2. „Roger Anger as architect“. Boloji.com. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  3. „Auroville founded by Mira Richards“. Architectureweek.com. 2005-11-16. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  4. 4 „Mirra Alfassa as other name“. Auroville.info. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  5. Auroville, the Fulfillment of a Dream by Lotfallah Soliman. UNESCO Courier. January 1993 [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.]. Angliškas šio teksto variantas kiek skiriasi nuo prancūziško: „Aurovilis nori būti visuotiniu miestu, kur visų šalių vyrai ir moterys galėtų gyventi taikoje ir harmonijoje, aukščiau visų tikėjimų, visų politikų, visų tautybių. Aurovilio tikslas yra įgyvendinti žmonijos vienybę.“
  6. „Pavadintas Sri Aurobindo vardu Aurovilis pažodžiui reiškia Aušros miestą“ (Nommée d’après Sri Aurobindo, Auroville signifie littéralement «ville de l’aurore»).
  7. Mother’s Agenda, vol. 9, dt. 3.02.68.
  8. The Auroville Charter: a new vision of power and promise for people choosing another way of life Updated 25 October 2014. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  9. The Auroville symbol Updated 25 October 2014. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  10. Auroville Foundation Act 1988 Teacher Education, Department of School Education and Literacy, Ministry of Human Resource Development, Government of India. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  11. Census – Auroville population January 2018. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  12. „Auroville Village Action Group (AVAG)“. Auroville. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].
  13. „Auroville Village Action Trust“. Auroville. [Žiūrėta 2018 m. sausio 14 d.].

Literatūra anglų kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • The Auroville Handbook. Prisma, 2013.
  • Auroville in a nutshell. A condensed introduction for guests and visitors. Prisma, 2014.
  • The Mother on Auroville. Sri Aurobindo Ashram Trust, 1977.
  • Mother on Auroville – References in Mother’s Agenda. Auroville Press, Nd.
  • Savitra, Auroville: Sun-Word Rising – A Trust For The Earth. The Community of Auroville, 1980.
  • Ruud Lohman, A House for the Third Millennium. Sri Aurobindo Ashram Press, 1992.
  • W. M. Sullivan, The Dawning of Auroville. Auroville Press, 1994.
  • K. M. Agarwala, Auroville – The City of Dawn. Sri Aurobindo Center New Delhi, 1996.
  • Turning points. An inner story of the beginnings of Auroville. Auroville Press, 2008.
  • The journeying years. How they came to Auroville. Prisma, 2009.
  • Dominique Darr, Matrimandir – Hymn to the Builders of the Future. Archana Press, 2014.
  • Anuradha Majumdar, Auroville: A City for the Future. Element, 2017.
  • Akash Kapur, Auroville: Dream and Reality. An Anthology. India Penguin, 2018.
  • Anupama Kundoo, Roger Anger, Research on Beauty. Recherche sur la beauté. Architecture 1953–2008. JOVIS Verlag, 2009.
  • Franz Fassbender,‎ John Mandeen, Landscapes and Gardens of Auroville. Prisma, 2013.
  • Franz Fassbender,‎ John Mandeen, Auroville Form Style and Design. Prisma, 2015.
  • Franz Fassbender,‎ John Mandeen, Auroville Architecture: Towards New Forms for a New Consciousness. Prisma, 2014.
  • Henk Thomas, Manuel Thomas, Economics for People and Earth – The Auroville Case 1968–2008. Prisma, 2013.
  • Robert N. Minor, The Religious Spiritual, and the Secular: Auroville and Secular India. SUNY, 1998.

Internetinės svetainės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]