Pergamo karalystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Pergamo karalystė | ||||
| Romos klientė (III a.-133 m. pr. m. e.) | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Pergamas | |||
| Kalbos | graikų kalba | |||
| Politinė struktūra | Romos klientė (III a.-133 m. pr. m. e.) | |||
| Istorija | ||||
| - Įkūrimas | 282 m. pr. m. e. m. | |||
| - Dovanota Romai | 133 m. pr. m. e. m. | |||
Pergamo karalystė, dar žinoma kaip Atalidų karalystė – helenistinė valstybė, egzistavusi Mažojoje Azijoje (dab. vakarų Turkijos teritorijoje). Jos centras buvo Pergamo miestas Mizijos istoriniame regione, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikais karalystė taip pat valdė Lidijos, Frygijos, Likaonijos, Pamfilijos, Pisidijos istorinius regionus.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karalystės įkūrėjas buvo Fileteras, karys, kuris tarnavo vienam iš diadochų – Lisimachui. Po Seleuko ir Lisimacho pergalės prieš Antigoną I Ipso mūšyje 301 m. pr. m. e., Lisimachas gavo visą vakarinę Mažąją Aziją ir paskyrė Fileterą Pergamo tvirtovės valdytoju.
Nors netrukus visą Mažąją Aziją jau valdė Seleukidai, permainingais laikais Fileteras sugebėjo išsaugoti autonomiją Pergame. Maža to, jis plėtė savo įtaką į aplinkines gyvenvietes, gindamas juos nuo galatų antpuolių. Todėl nuo 282 m. pr. m. e. jis jau laikomas nepriklausomu mažos karalystės valdovu. Kadangi jo tėvo vardas buvo Atalas, jo pradėtoji dinastija vadinama Atalidais.
Pats Fileteras buvo eunuchas, todėl karalystę perdavė savo sūnėnu Eumenui I. Šis 261 m. pr. m. e. sumušė Seleukidų armiją, taip galutinai nutraukdamas nominalią priklausomybę. Ją simbolizavo ir Pergame pradėtos kaldinti monetos su vietos valdovų atvaizdais.
Didžiausio suklestėjimo karalystė pasiekė valdant karaliui Atalui I, kuris galiausiai sutramdė besiveržiančius galatus, taip pat sėkmingai kariavo su Makedonija, iš kurios paveržė kai kurias Egėjo jūros salas. Jam valdant Pergamas tapo viena iš galingiausių helenistinių karalysčių Mažojoje Azijoje, o pats Atalas pirmą kartą oficialiai titulavosi karaliumi.
Atalo sūnus Eumenas II artimai bendradarbiavo su Roma kovoti prieš savo priešus Makedonijos Antigonidus ir Sirijos Seleukidus. 190 m. pr. m. e. Magnezijos mūšyje jungtinės Pergamo-Romos pajėgos šventė pergalę, už ką Roma Pergamui perdavė valdyti milžiniškas teritorijas: Lidiją, Frygiją, Pisidiją, Pamfiliją. Taip valstybės teritorija išaugo daugiau nei dvigubai. 171 m. pr. m. e. Pergamas dalyvavo Romos pusėje Trečiajame Makedonijos kare.
Eumeno brolis Atalas II, sėdęs į sostą toliau stiprino ir plėtė savo valstybę kovodamas su Bitinija ir sudarydamas sąjungą su Kapadokija. Jis įkūrė naujus miestus Filadelfiją (dab. Alašehiras) ir Ataliją.
Paskutinis Pergamo karalius buvo Atalas III, kuris mažai domėjosi valstybės valdymu. Neturėdamas vyriškos lyties įpėdinio, po mirties 133 m. pr. m. e. jis užrašė savo karalystę Romos Respublikai. Ši karalystės vietoje įkūrė Azijos provinciją. Kadangi romėnų valdžia krašte tvirtinosi lėtai, netikras Eumeno II sūnus Aristonikas pasiskelbė karaliumi ir titulavosi Eumenu III. 129 m. pr. m. e. jis pralaimėjo ir romėnų paimtas į nelaisvę.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
Pergamo karalystė džiaugėsi santykine taika ir ramybe, dėl ko jos valdovai galėjo vystyti menus ir kultūrą. Valstybėje graikų poliai džiaugėsi didele autonomija. Valdant Atalidams nežymus miestelis Pergamas tapo svarbiu Helenistinės kultūros židiniu. Čia buvo antroji pagal dydį Helenistinio pasaulio biblioteka (didžiausia buvo Aleksandrijoje), kas lėmė Pergamo tapimą mokslo centru. Taip pat vyko nuolatiniai kultūriniai mainai su graikų miestais Delfais, Delu, Atėnais.
Pats miestas buvo išpuoštas graikiškos kultūros statiniais. Svarbiausias jų – Pergamo altorius, žymėjęs Atalidų pergalę prieš galatus. Pagamintas iš marmuro, altorius turi daug skulptūrų, kurios laikomos helenistinio stiliaus brandos viršūne.
Dinastija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Fileteras (282 m. pr. m. e.–263 m. pr. m. e.)
- Eumenas I (263 m. pr. m. e.–241 m. pr. m. e.)
- Atalas I Soteras (241 m. pr. m. e.–197 m. pr. m. e.)
- Eumenas II (197 m. pr. m. e.–159 m. pr. m. e.)
- Atalas II Filadelfas (160 m. pr. m. e.–138 m. pr. m. e.)
- Atalas III (138 m. pr. m. e.–133 m. pr. m. e.)
- Eumenas III Aristonikas (apsišaukėlis, 133 m. pr. m. e.–129 m. pr. m. e.)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Štolis, H.A. 1974. Dievai ir gigantai. Vilnius: "Vaga".
| |||||||||||
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |