Asilės pienas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Asiliuką pienu maitinanti asilė

Asilės pienas (angl. asses’ milk, donkey’s milk) – pienas, gaunamas iš asilų (lot. Equus africanus asinus) patelių. Nuo Senovės Egipto laikų naudojamas tiek maistui, tiek kosmetikai.

Asilė per dieną duoda iki 2 litrų pieno.[1] Asilų pieno ūkiai turi nuo kelių iki 600 melžiamų asilių.[1]

Pieno sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asilių ir kumelių pienas dideliu laktozės kiekiu primena moters pieną[2][3].

Asilės, kumelės, moters ir karvės pienų sudėtis (g/100 g)[3]
sudėtis asilės kumelės moters karvės
pH 7,0–7,2 7,18 7,0–7,5 6,6–6,8
baltymai g/100 g 1,5–1,8 1,5–2,8 0,9–1,7 3,1–3,8
riebalai g/100 g 0,3–1,8 0,5–2,0 3,5–4,0 3,5–3,9
laktozė g/100 g 5,8–7,4 5,8–7,0 6,3–7,0 4,4–4,9
viso sausųjų
medžiagų g/100 g
8,8–11,7 9,3–11,6 11,7–12,9 12,5–13,0
kazeino azotas g/100 g 0,64–1,03 0,94–1,2 0,32–0,42 2,46–2,80
išrūgų baltymai g/100 g 0,49–0,80 0,74–0,91 0,68–0,83 0,55–0,70
nebaltymų azotas g/100 g 0,18–0,41 0,17–0,35 0,26–0,32 0,1–0,19
kazeino azotas % 47,28 50,00 26,06 77,23
išrūgų baltymai % 36,96 38,79 53,52 17,54
nebaltymų azotas % 15,76 11,21 20,42 5,23

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panaudojimas maistui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Asilių pienas laikomas artimiausiu moters pienui[4][2], turi daug laktozės. Riebalų turi mažiau, negu karvės pienas.[4] Iki XX a. pradžios asilės pieną dažnai naudojo kaip moters pieno pakaitalą.[5] Taip šis pienas buvo naudojamas ir tarpukario metais, nors ir rečiau.[6]

Neseni tyrimai parodė, kad asilės pienas gali būti naudojamas kaip karvės pieno pakaitalas vaikams, alergiškiems galvijų baltymams.[3][7] Vidutinė amerikiečių visuomenės klasė į asilių pieno vartojimą žiūri nepalankiai.[4]

Kosmetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Egipto karalienė Kleopatra VII, siekdama išsaugoti odos jaunatviškumą, maudydavosi asilių piene.[4] Pagal legendą tam, kad paruošti kasdieninę pieno vonią Kleopatrai, reikėdavo pamelžti virš 700 asilių.[8][9]

Senovės Romoje buvo tikima, kad asilės pienas naikina odos raukšles, švelnina ir balina odą. Plinijus Vyresnysis rašė, kad antroji imperatoriaus Nerono žmona Popėja Sabina (lot. Poppaea Sabina) pirmoji Romoje ėmė maudytis asilių piene.[10]

Yra duomenų, kad Napoleono sesuo Paulina Bonapartė (Pauline Bonaparte; 1780–1825) odos priežiūrai irgi naudojo asilių pieną.[8] Asilių pienas ir šiomis dienomis naudojamas muilo ir odos drėkiklių gamyboje.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anksčiau asilių pieną naudojo gydymui. Gydomosiomis šio pieno savybėmis tikėjo nuo antikos laikų.

Hipokratas (460–370 m. pr. m. e.) siūlė asilių pienu gydyti įvairius susirgimus, pvz., kepenų susirgimus, užkrečiamąsias ligas, karštines,[11][12] edemas, nosies kraujoplūdžius, apsinuodijimus ir žaizdas.

Savo enciklopediniame veikale „Naturalis Historia“ (28-tame tome) Plinijus Vyresnysis, rašydamas apie iš gyvūnų gaunamus vaistus, siūlė asilių pienu gydyti apsinuodijimus, karštines, nuovargį, akių dėmes, dantų klibėjimą, veido raukšles, išopėjimus, astmą ir kai kuriuos ginekologinius susirgimus.[10]

Panašiai Žoržas Biufonas (Georges-Louis Leclerc, Comte de Buffon; 1707–1788) veikale Histoire naturelle irgi minėjo gydomąsias asilės pieno savybes.[13]

Tamilnado valstijoje (Pietų Indija) naujagimiams duoda asilės pieno (paprastai vienąkart), kad balsas būtų skambesnis. Retai naujagimį šiuo pienu girdo dukart. Tiki, kad šiam tikslui pakanka 5–10 ml asilės pieno.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Eurolactis. A rare and envied commodity
  2. 2,0 2,1 Encyclopaedia Britannica: Arts, Science and miscellaneous Literature, Edinburgh: Archibald Constable & Cie. 1823. p. 752.
  3. 3,0 3,1 3,2 Guo, H.Y.; et al (April 2007). "Composition, physiochemical properties, nitrogen fraction distribution, and amino acid profile of donkey milk. ". Journal of Dairy Science (Journal of Dairy Science) 90 (4): 1635–43
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Chappez, Gérard (2000). L'âne: histoire, mythe et réalité : tiré de Bougres d'ânes. Editions Cabedita. pp. 56–57. ISBN 978-2-88295-278-3.
  5. Brunet, Isabelle; Katy Gawelik (2007). Guide d’initiation à la santé au naturel, vol. 2. Editions Abondance. p. 10.
  6. Fanica, Pierre-Olivier (2008). Le lait, la vache et le citadin. Du XVIIe au XXe siècle. Editions Quae. ISBN 978-2-7592-0114-3.
  7. Muraro, M.A.; P.G. Giampietro, E. Galli (2002). „Soy formulas and nonbovine milk“. Annals of Allergy, Asthma & Immunology (American College of Allergy, Asthma, & Immunology) 89 (Supp. 1) (6 Suppl 1): 97–101.
  8. 8,0 8,1 „L’âne le meilleur ami de l’homme“. L’Extension.com. 2008-07-15.
  9. Siegel, Jessica (1993). „Asses' milk and Melons“. The Record.
  10. 10,0 10,1 Pliny the Elder (1855). The Natural History. BOOK XXVIII. REMEDIES DERIVED FROM LIVING CREATURES. John Bostock.
  11. Hippocrates; Francis Adams (trans.) (1843). The Genuine Work of Hippocrates. Vol. 1. Sydenham Society.
  12. Lait d’ânesse, une véritable fontaine de jouvence
  13. Leclerc, Comte de Buffon, Georges-Louis (1835). L’Histoire naturelle, générale et particulière, avec la description du Cabinet du Roy. Tome Cinquième. P. Duménil. p. 40.