Kleopatra VII

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kleopatra VII
Cleopatra VII, dalla via appia tra ariccia e genzano, 40-30 ac ca. 02.JPG
Kleopatros skulptūrinė galva Berlyno Senajame muziejuje
Ptolemėjų dinastija
Gimė: 69 m. pr. m. e.
Mirė: 30 m. pr. m. e.
Egipto faraonas
Ankstesnis: Ptolemėjas XII
Vėlesnis: Egiptą aneksavo Roma
Commons-logo.svg Vikiteka: Kleopatra VIIVikiteka
Redžinaldo Artūro „Kleopatros mirtis“, 1892 m.

Kleopatra VII (iš graikų k. „tėvo žavesys“; 69 m. pr. m. e.30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d.) – paskutinė Senovės Egipto faraonė.

Kleopatra VII, paprastai žinoma tik vardu Kleopatra, priklausė Ptolemėjų dinastijai, graikų[1][2][3][4][5][6] šeimai, kuri valdė Egiptą po Aleksandro Didžiojo mirties helenistiniu laikotarpiu. Ptolemėjai kalbėjo graikiškai, o ne egiptietiškai, tad abi kalbos buvo naudojamos tokiuose oficialiuose dokumentuose kaip Rozetos akmuo[7]. Kleopatra išmoko egiptietiškai ir teigė esanti deivės Izidės reinkarnacija.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kleopatra valdė 51−30 m. pr. m. e. laikotarpiu. Vėlesniame mene ji buvo vaizduojama kaip gražuolė, tačiau monetos ir skulptūros kūriniai iš jos laikotarpio rodo ją buvus nelabai gražia moterimi su atsikišusia nosimi. Amžininkų tvirtinimai apie jos intelektą ir sumanios politikos vedimą yra patikimi. Kadangi buvo numatyta, kad ji dalyvaus šalies valdyme, todėl Kleopatra, kaip ir valdovo sūnūs, buvo apmokyta aritmetikos, geometrijos, retorikos, muzikos, astronomijos, medicinos.[8] Ji vienintelė iš Ptolemėjų išmoko egiptietiškai, tikriausiai suprato egiptiečių hieroglifus. Tai jai padėjo save pristatyti „naująja Izide“ Egipto gyventojams.

Kleopatros tėvas neabejotinai buvo Ptolemėjus XII, tačiau motinos klausimas neaiškus. Yra teiginių, kad Kleopatros domėjimąsis egiptiečių kalba ir siekis grąžinti Egipto valstybės didybę buvo iššauktas to, kad jos motina galbūt buvo egiptietiškos diduomenės atstovė. Kita versija, jos motina galėjo būti oficiali Ptolemėjaus XII žmona, bendravardė Kleopatra V, apie kurią nieko nežinoma nuo 69 m. pr. m. e., t. y. metų, kada Kleopatra gimė. Šią versija paremtų faktas, kad istoriniuose šaltiniuose niekur nekvestionuojamas Kleopatros valdžios legitimumas, nors su antrąja žmona, kurios vardas nežinomas, Ptolemėjus XII susilaukė trijų vaikų.[9] Vėliau, praėjus daug laiko po jos mirties Kleopatra Egipte buvo vertinama aukštai: IV a. pb. Filuose paauksuota ir atnaujinta jos statula, Palmyros karalienė Zenobija (III a.) buvo vaizduojama panašia į Kleopatrą.

Kleopatros VII ir jos sūnaus Cezariono reljefai šventyklos sienoje Denderoje

Kleopatra iš pradžių apie vienerius metus laiko valdė su tėvu Ptolemėju XII ir po jo mirties, tėvo testamentu, pradėjo valdyti su jaunu, dešimtmečiu broliu Ptolemėju XIII (51−47 m. pr. m. e.).[10] Po tėvo mirties Ptolemėjo XIII globėju tapo romėnų politinis veikėjas Gnėjus Pompėjus, kuris buvo įsitraukęs į Ptolemėjų dinastinius reikalus. Apie 49 m. pr. m. e. Ptolemėjus XIII, tikriausiai Pompėjaus patarėjų veikiamas, pašalino Kleopatrą iš Aleksandrijos. Ji pabėgo į Siriją, kur surinko šalininkų armiją, su kuria 48 m. pr. m. e. vasarą ruošėsi sugrįžti į Aleksandriją.[11] Prieš ją buvo surinkta Ptolemėjaus XIII armija Peluzijuje. Tuo metu pasikeitė politinė situacija Romos imperijoje – Farsalo mūšyje pralaimėjęs Cezariui, Pompėjus bėgo į Egiptą ir buvo nužudytas buvusių savo šalininkų, kurie norėjo įsiteikti Cezariui.

Gajui Julijui Cezariui visgi reikėjo pinigų kovoms su Pompėjaus šalininkais ir jis atvyko į Aleksandriją reikalaudamas susimokėti Ptolemėjaus XIII tėvo skolas. Kartu jis siekė sutaikyti Ptolemėjų XIII su Kleopatra ir ją iškvietė į Aleksandriją. Panašu, kad Ptolemėjus XIII ir jo patarėjai tam siekė sukliudyti. Pasak Plutarcho, Kleopatra atvyko naktį valtimi prie rūmų Aleksandrijoje. Ji buvo tik su vienu draugu Apolodoru Siciliečiu. Kleopatra buvo visu ūgiu suvyniota į lovos užtiesalą, kurį Apolodoras surišo virve ir taip pro sargus įnešė pas Cezarį. Julijus Cezaris esą buvo tuo visiškai sužavėtas.[12] Ptolemėjus XIII ir jo patarėjai buvo surezgę sąmokslą nužudyti Cezarį, Aleksandrijoje vyravo visiška sumaištis ir tuo metu pirmą kartą degė garsioji Aleksandrijos biblioteka. Per susirėmimą uoste Cezaris esą vos pasiekė savo laivyną, jam teko plaukti rankomis, nes nuskendo valtis.[13] Vėliau Cezario kariuomenė miesto mūšyje atsilaikė prieš egiptiečius. Atvykus generolo Mitridato pagalbai egiptiečiai buvo nugalėti mūšyje prie Nilo. Ptolemėjus XIII, laikoma, žuvo.

Išvykdamas Cezaris Egipto valdovais patvirtino Kleopatrą su kitu broliu Ptolemėju XIV (47−44 m. pr. m. e.), pasak jo, įgyvendindamas Ptolemėjo XII testamento valią.[14] Kleopatrą Cezaris paminėjo ištikima sekėja, o jos jaunesnioji sesuo, maištininkė Arsinojė buvo išgabenta į Romą. Kleopatra buvo ištekėjusi už abiejų brolių pagal egiptiečių papročius. 47 m. pr. m. e. jai gimė sūnus Cezarionas, kurį ji skelbė esant Julijaus Cezario vaiku taip sutvirtindama savo valdžią. 46 m. pr. m. e. Kleopatra atvyko pas Cezarį į Romą. Ji buvo apgyvendinta prabangioje aplinkoje ir romėnams pristatyta kaip Veneros inkarnacija. Jos statula buvo pastatyta Veneros šventykloje, taip papiktinant tradicijų prisilaikančius romiečius.

Po Cezario nužudymo 44 m. pr. m. e. Kleopatra grįžo į Egiptą, kur jos brolis Ptolemėjus XIV mirė ir ji tapo vienintele šalies valdove. Sūnus Cezarionas buvo paskelbtas motinos bendravaldžiu, bet tik nominaliai. Politiniais tikslais Kleopatra susitiko su Marku Antonijumi Tarse prieš Gajų Julijų Cezarį Oktavianą (vėliau pasivadino Augustu). Jauna Kleopatra galėjo būti susitikusi su Marku Antonijumi dar 55 m. pr. m. e. Romos vietininko Sirijoje Gabinijaus invazijos į Egiptą metu. Pasak Apiano Aleksandriečio, Markas Antonijus buvo Kleopatrą įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio.[15] Po to Markas Antonijus viešėjo Aleksandrijoje ir Kleopatra jam pagimdė dvynius Kleopatrą Selenę II ir Aleksandrą Heliją, ir vėliau – sūnų Ptolemėją Filadelfą. Markas Antonijus įteisino santuoką su Kleopatra. 34 m. pr. m. e. Markas Antonijus dekretu padalijo Romos imperijos rytinių dalių valdymą tarp Kleopatros ir jos vaikų. Informavo Romos senatą, kad taip įtvirtino naujus imperijos vietininkus. Oktavianas surengė propagandos kampaniją prieš Antonijų ir Kleopatrą, ko pasekoje Roma paskelbė karą Kleopatrai.

Moneta su Kleopatros atvaizdu

Antonijaus ir Kleopatros pajėgos 31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d. pralaimėjo lemiamame Akcijaus jūrų mūšyje Oktaviano laivynui. Dėl nežinomų priežasčių Kleopatros laivynas netikėtai pasitraukė iš mūšio, kas didele dalimi prisidėjo prie mūšio baigties. Kita versija, Kleopatra pabėgo iš mūšio jau jo baigčiai buvus aiškia. Oktavianas po to įtvirtino savo valdžią rytinėje imperijos dalyje. Antonijus ir Kleopatra buvo apsupti Aleksandrijoje, jų kariai ir laivynas masiškai perbėgo Oktaviano pusėn. Antonijus nusižudė, pasak liudijimų, išgirdęs melagingas žinias apie Kleopatros mirtį. Kleopatra pasekė jo pavyzdžiu po 11 dienų. Teigiama, kad ji leido įkasti egiptietiškai angiai 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 12 d.[16] Cezarioną jo rėmėjai paskelbė faraonu, bet netrukus Oktaviano pajėgos užėmė Aleksandriją, Cezarionas buvo nužudytas. Pasak Plutarcho, Oktavianas užėmė Aleksandriją ir leido Kleopatrai palaidoti Antonijų savomis rankomis ir tik po to Kleopatra nusižudė.[17] Egiptas tapo Romos provincija. Romos propaganda vėliau vaizdavo Kleopatrą amoralia moterimi, tesiekusia politinių tikslų, kuri išgelbėjo savo vardą garbinga mirtimi, nes patekusi į neišvengiamą Oktaviano nelaisvę ji būtų buvusi pravaryta Romos gatvėmis Oktaviano triumfo eisenoje, kaip tai padarė Julijus Cezaris su Kleopatros seserimi Arsinoje.

Daugiausiai apie Kleopatrą žinoma iš Plutarcho parašyto „Antonijaus gyvenimo“, kuriame istorikas Kleopatros žavesį matė ne išoriniame grožyje, o jos inteligencijoje, lingvistiniuose ir bendravimo sugebėjimuose.[18] Vienas iš egiptiečių veikalų apie kosmetikos ruošimą buvo priskirtas Kleopatros autorystei. Nėra tai patvirtinančių žinių, bet bent jau tikėtina, kad ji turėjo reputaciją šioje srityje.[19] Iki šių laikų Kleopatra yra populiari figūra Vakarų kultūroje. Jos atminimas išliko dėl daugybės meno kūrinių, pvz.: Viljamo Šekspyro tragedijos Antonijus ir Kleopatra, Jules Massenet operos Kleopatra ir 1963 m. filmo Kleopatra. Visur ji vaizduojama kaip nepaprasta gražuolė, o tai, kad ji tapo galingiausių to meto vyrų meiluže, laikoma to įrodymu. Prancūzų filosofas Blezas Paskalis Mintyse teigė: „Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, būtų pasikeitęs viso pasaulio veidas.“[20].

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dailė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Western civilisation:ideas, Politics, and society by Marvin Perry, Margaret C Jacob, Myrna Chase, James R Jacob page 132 :” Cleopatra (69- 30 BC), the Greek queen of Egypt, belonged to the Ptolemaic family, the Macedonian Greeks who ruled Egypt during the Hellenistic Age”.
  2. The Civilization of Rome by Donald R. Dudley, Page 57:”In Egypt the Greek dynasty of the Ptolemies was the successor to the native Pharaohs, exploiting through a highly organized bureaucracy the great natural resources of the Nile Valley”
  3. The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. “,Cleopatra VII was born to Ptolemy XII Auletes (80–57 BCE, ruled 55–51 BCE) and Cleopatra, both parents being Macedonian Greeks."
  4. Encyclopedia of the Archaeology of Ancient Egypt by Kathryn Bard, page 488 „Ptolemaic kings were still crowned at Memphis and the city was popularly regarded as the Egyptian rival to Alexandria, founded by the Macedonian Greeks“; Page 687: "During the Ptolemaic period, when Egypt was governed by rulers of Greek descent…”
  5. Cleopatra: A Sourcebook (Oklahoma Series in Classical Culture) by Prudence J. Jones (Author) page14„They were members of the Ptolemaic dynasty of Macedonian Greeks, who ruled Egypt after the death of its conqueror, Alexander the Great.“
  6. Women in Hellenistic Egypt by Sarah B. Pomeroy, page 16 “while Ptolemaic Egypt was a monarchy with a Greek ruling class."
  7. Radio 4 Programmes - A History of the World in 100 Objects, Empire Builders (300 BC - 1 AD), Rosetta Stone accessdate=2010-06-07
  8. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 19
  9. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 16
  10. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 14
  11. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 25
  12. Stanley Mayer Burstein. The Reign of Cleopatra. University of Oklahoma Press, 2007, p. 98
  13. Stanley Mayer Burstein. The Reign of Cleopatra. University of Oklahoma Press, 2007, p. 99
  14. Stanley Mayer Burstein. The Reign of Cleopatra. University of Oklahoma Press, 2007, p. 105
  15. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 14
  16. Who Was Cleopatra? (page 2) accessdate 2008-01-22
  17. Stanley Mayer Burstein. The Reign of Cleopatra. University of Oklahoma Press, 2007, p. 130
  18. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 16
  19. Prudence J. Jones. Cleopatra: The Last Pharaoh. Haus Publishing, 2006, p. 18
  20. The Beauty of Cleopatra accessdate 2008-05-28
Kleopatra VII
Gimė: 69 m. pr. m. e. Mirė: 30 m. pr. m. e.
Prieš tai:
Ptolemėjas XII
Egipto faraonas
51–30 m. pr. m. e.
Kartu su Ptolemėju XII
Ptolemėju XIII
Ptolemėju XIV
Ptolemėju XV Cezarionu
Po to:
Egiptą aneksavo Roma