Arktinis ryklys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Somniosus microcephalus

Arktinis ryklys (Somniosus microcephalus)
Apsaugos būklė

Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Kremzlinės žuvys
( Chondrichthyes)
Antbūris: Rykliai
( Selachomorpha)
Būrys: Dygliarykliai
( Squaliformes)
Šeima: Rykliai miegaliai
( Dalatiidae)
Gentis: Poliariniai rykliai
( Somniosus)
Rūšis: Arktinis ryklys
( Somniosus microcephalus)
Binomas
Somniosus microcephalus
Bloch & Schneider, 1801
Arktinių ryklių paplitimas
     Arktinių ryklių paplitimas
Sinonimai
  • Leiodon echinatum Wood, 1846
  • Scymnus glacialis Faber, 1829
  • Scymnus gunneri Thienemann, 1828
  • Scymnus micropterus Valenciennes, 1832
  • Somniosus brevipinna Lesueur, 1818
  • Squalus borealis Scoresby, 1820
  • Squalus carcharis Gunnerus, 1776
  • Squalus norvegianus Blainville, 1825
  • Squalus squatina

Arktinis ryklys[2] arba Grenlandinis ryklys[3] (Somniosus microcephalus) – stambių ryklių rūšis, priklausanti poliarinių ryklių genčiai. Paplitę daugiausia Šiaurės Atlante ir Arkties vandenyne.

Arktiniai rykliai yra ilgiausiai gyvenantys stuburiniai (manoma, kad gyvena 300-500 metų), tai taip pat viena stambiausių ryklių rūšių. Maisto racionas platus, minta įvairiu prieinamu maistu.[4] Dėl adaptacijos gyventi dideliame gylyje[5] ryklių audiniuose yra didelė trimetilamino N-oksido koncentracija, dėl to jų mėsa yra toksiška.[6]

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arktinis ryklys yra vienas stambiausių iš neišnykusių ryklių rūšių. Jis išauga iki 6,4 m ilgio ir 1 000 kg svorio[7][8]. Auga labai lėtai, į metus paauga po 1 cm. Jų kūno išmatavimų iki šiol nebuvo daug atlikta. Dažniausiai pastebimi 3-5 m ilgio individai.[9]

Maksimaliai gali užaugti iki 7,3 m ilgio. Patelės yra didesnės už patinus.

Kūno spalva – nuo blyškios kreminės pilkos iki juosvai rudos, ji paprastai tolygi, nors kartais pasitaiko balkšvos dėmelės ar neryškios tamsios juostos ant nugaros. Snukis trumpas ir apvalus, kūnas apvalus su dviem nugaros pelekais.

Arktinių ryklių rega prasta, o akys, lyginant su kūnu, mažytės. Tai lėčiausia ryklių rūšis, vandenyje plaukia 0,34 m per sekundę greičiu (lėčiau nei 1,6 km/val.).

Elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mityba ir priešai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta daugiau žuvimi (rajos, unguriai, stintenės, apvaliapelekinės, baltieji paltusai, atlantinės silkės), Kanadoje stebėti aktyviai medžiojantys ruonius.[4] Medžioja ir mažesnius ryklius, stebėti besimaitinę banginių lavonais. Yra griebę prie kranto prisiartinusį šiaurinį elnią. Maži arktiniai rykliai minta daugiausia kalmarais.

Kadangi jie labai lėti, grobiui pasigauti naudoja klastą. Yra manoma, kad jie atsargiai priplaukia, kuomet jų auka užmigusi[10]. Dėl savo spalvos jie gali prisiartinti arti savo aukos ir siurbdami įtraukti grobį.

Arktinių ryklių skrandžiuose yra rasti baltojo lokio, briedžio, [11] šiaurės elnio likučiai (vienu atveju visas šiaurės elnio kūnas) likučiai, bet nėra duomenų, ar jie buvo ryklio sumedžioti, ar tik dvėseliena.

Remiantis tarptautine ryklių užpuolimų byla, istoriškai užfiksuotas tik vienas atvejis, kuomet 1859 m. buvo užpultas žmogus. Manoma, kad beveik nėra žmonių užpuolimų todėl, kad šie rykliai gyvena labai šaltuose vandenyse, kuriuose žmonės nesimaudo[12].

Išskyrus žmones, savo gyvenamame biotope jie neturi kitų natūralių priešų.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išgyvena mažiausiai 272 metus, maksimalus jų amžius 392 ± 120 metų[13]. Patelės subręsta ir ima gimdyti jauniklius, sulaukusios 156 ± 22 metų amžiaus ir būdamos 4 m ilgio[14]. Jų jaunikliai iš kiaušinių išsirita dar būdami motinos kūne. Vienu metu gimsta iki 10 jauniklių, kurie būna 38-42 cm ilgio.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki šiol nėra tvirtai nustatyta, bet, kaip manoma, pirmieji arktinių ryklių protėviai galėjo pasirodyti pleistoceno epochos pradžioje prieš 2,34 milijonus metų[15].

Jie gyvena Šiaurės Amerikos šiaurės rytinėse ir Europos šiaurės ir šiaurės vakarinėse pakrantėse – šaltuose (nuo +1 °C iki +12 °C) ir giliuose šiaurinio Atlanto vandenyse ir gretimose jūrose. Kartais laikosi daugiau nei 1500 m gylyje, giliausiai užregistruotas buvo pasinėręs į 2774 m gylį[16]. Žiemos metu paprastai laikosi netoli vandens paviršiaus, o vasarą dažniausiai laikosi 180–550 m gyliuose.

Rytų populiacijos pietinis paplitimas yra Šiaurės jūroje, nors retkarčiais užklysta iki Senos žiočių ar Portugalijos pakrančių. Vakarų populiacijos pietų pakraščiuose reguliariai aptinkamos prie Niufaundlando salos pakrančių ir Šv. Lauryno įlankos šiaurinės dalies. Retkarčiais atplaukia ir į Meino įlanką[17].

Santykis su žmogumi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neperdirbta, žalia šio ryklio mėsa yra nuodinga, bet džiovinta – valgoma. Jų kepenys naudojamos ryklių kepenų aliejaus gamybai, kuriuo gydomos kai kurios ligos, bei manyta, kad juo galima išgydyti vėžio ligas.

Nuo 1700 m. iki pat XX amžiaus vidurio arktiniai rykliai buvo gaudomi Norvegijos, Islandijos ir Grenlandijos žvejų. XX a. pačioje pradžioje į metus buvo pagaunama 30 tūkstančių šių ryklių. Dabar gaudoma labai mažai, per metus pagaunama apie 100 individų, bet dar apie 1200 individų žvejams įkliūva gaudant kitas rūšis[18].

Arktinis ryklys yra ypač pažeidžiama rūšis. Kadangi jie yra ilgaamžiai, auga ir bręsta lėtai, vaisingumas žemas, populiaciją labai įtakoja visuotinis klimato atšilimas ir žmonių veikla.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Arktinio ryklio morfologinys piešinys (autorius: Gervais et Boulart)

    Arktinio ryklio morfologinys piešinys (autorius: Gervais et Boulart)

  • Arktinio ryklio 4 m ilgio patelė

    Arktinio ryklio 4 m ilgio patelė

  • Arktinis ryklys (Admiraliteto užutėkis, Nunavutas)

    Arktinis ryklys (Admiraliteto užutėkis, Nunavutas)

  • Arktinis ryklys žvejų nelaisvėje

    Arktinis ryklys žvejų nelaisvėje

  • Arktinio ryklio dantų išsidėstymas (morfologinio piešinio autoriai: Albert Charles Lewis Gotthilf Günther, John Graham Kerr)

    Arktinio ryklio dantų išsidėstymas (morfologinio piešinio autoriai: Albert Charles Lewis Gotthilf Günther, John Graham Kerr)

  • Arktinio ryklio žuviena (netoli Bjarnahevno, Islandijoje)

    Arktinio ryklio žuviena (netoli Bjarnahevno, Islandijoje)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Kulka, D.W.; Cotton, C.F.; Anderson, B.; Derrick, D.; Herman, K.; Dulvy, N.K. (2020). „Somniosus microcephalus“. IUCN Red List of Threatened Species 2020: e.T60213A124452872. doi:10.2305/IUCN.UK.2020-3.RLTS.T60213A124452872.en. Nuoroda tikrinta 19 November 2021. 
  2. ↑ Žuvų pavadinimų žodynas. Vilniaus universiteto Ekologijos institutas, sudarė Juozas Virbickas. – Vilnius : Vilniaus universiteto Ekologijos instituto leidykla, 2005
  3. ↑ https://silutespmc.lt/pdf/moduliai/2/1/vadovelis_zuvubiologija.pdf
  4. ↑ 4,0 4,1 Nielsen, Julius; Hedeholm, Rasmus B.; Simon, Malene; Steffensen, John F. (1 January 2014). "Distribution and feeding ecology of the Greenland shark (Somniosus microcephalus) in Greenland waters". Polar Biology. 37 (1): 37–46. doi:10.1007/s00300-013-1408-3. ISSN 1432-2056.
  5. ↑ Yancey, Paul H.; Gerringer, Mackenzie E.; Drazen, Jeffrey C.; Rowden, Ashley A.; Jamieson, Alan (2014). "Marine fish may be biochemically constrained from inhabiting the deepest ocean depths". Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America. 111 (12): 4461–5. Bibcode:2014PNAS..111.4461Y. doi:10.1073/pnas.1322003111. PMC 3970477. PMID 24591588.
  6. ↑ Anthoni, Uffe; Christophersen, Carsten; Gram, Lone; Nielsen, Niels H.; Nielsen, Per (1991). "Poisonings from flesh of the Greenland shark Somniosus microcephalus may be due to trimethylamine". Toxicon. 29 (10): 1205–12. doi:10.1016/0041-0101(91)90193-U. PMID 1801314
  7. ↑ Mills, Patrick (2006). Dewey, Tanya (ed.). "Somniosus microcephalus". Animal Diversity Web. University of Michigan.
  8. ↑ McClain, Craig R.; Balk, Meghan A.; Benfield, Mark C.; Branch, Trevor A.; Chen, Catherine; Cosgrove, James; Dove, Alistair D.M.; Gaskins, Lindsay C.; Helm, Rebecca R.; Hochberg, Frederick G.; Lee, Frank B.; Marshall, Andrea; McMurray, Steven E.; Schanche, Caroline; Stone, Shane N.; Thaler, Andrew D. (13 January 2015). "Sizing ocean giants: patterns of intraspecific size variation in marine megafauna". PeerJ. 3: e715. doi:10.7717/peerj.715. PMC 4304853. PMID 25649000.
  9. ↑ oceana.ca / Greenland Shark Somniosus microcephalus
  10. ↑ sharktrust.org / Top Sharks
  11. ↑ "Moose-eating shark rescued in Newfoundland harbour". CBC News. 21 November 2013. Tikrinta 2013-11-21.
  12. ↑ floridamuseum.ufl.edu / Greenland Shark
  13. ↑ sciencemag.org / Eye lens radiocarbon reveals centuries of longevity in the Greenland shark (Somniosus microcephalus); Julius Nielsen, Rasmus B. Hedeholm, Jan Heinemeier, Peter G. Bushnell, Jørgen S. Christiansen, Jesper Olsen, Christopher Bronk Ramsey, Richard W. Brill, Malene Simon, Kirstine F. Steffensen, John F. Steffensen | Science 12 Aug 2016: Vol. 353, Issue 6300, pp. 702–704; DOI: 10.1126/science.aaf1703
  14. ↑ Greenland shark may live 400 years, smashing longevity record. By Elizabeth Pennisi | Aug. 11, 2016
  15. ↑ ncbi.nlm.nih.gov / Origins of the Greenland shark (Somniosus microcephalus): Impacts of ice‐olation and introgression; Ryan P. Walter, 2 Denis Roy, Nigel E. Hussey, Björn Stelbrink, Kit M. Kovacs, Christian Lydersen, Bailey C. McMeans, Jörundur Svavarsson, Steven T. Kessel, Sebastián Biton Porsmoguer, Sharon Wildes, Cindy A. Tribuzio, Steven E. Campana, Stephen D. Petersen, R. Dean Grubbs, Daniel D. Heath, Kevin J. Hedges, and Aaron T. Fisk
  16. ↑ livescience.com / No, Scientists Haven’t Found a 512-Year-Old Greenland Shark. By Mindy Weisberger – Senior Writer | December 15, 2017
  17. ↑ gma.org / Greenland shark Somniosus microcephalus (Bloch and Schneider) 1801 Archyvuota kopija 2019-07-01 iš Wayback Machine projekto.
  18. ↑ britannica.com / Greenland shark

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Arktinis ryklys – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Arktinis_ryklys&oldid=6706286"