Kremzlinės žuvys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chondrichthyes
White shark.jpg
Didysis baltasis ryklys (Carcharodon carcharias)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Kremzlinės žuvys
(Wikispecies-logo.svg Chondrichthyes)

Kremzlinės žuvys (lot. Chondrichthyes) – žuvų klasė.

Šiai klasei priklauso rykliai, rajožuvės ir chimeros. Vyraujanti kūno forma yra verpstiška, pritaikyta greitai plaukti. Tokie yra jūrų pelaginėje zonoje gyvenantys rykliai. Jų pagrindinis judėjimo organas yra raumeninga heterocerkinė uodega, o neporiniais ir poriniais pelekais palaikoma ir keičiama plaukimo kryptis. Priešybę rykliams sudaro jūrų dugne gyvenančios rajožuvės. Jų kūnas suplotas iš nugaros į pilvo pusę, o uodega nusmailėjusi, todėl pagrindinis plaukimo organas – didžiuliai horizontalūs krūtininiai pelekai. Snukio gale kyšo šnipas – rostrumas. Žiotys yra snukio apačioje. Prieš žiotis yra pora šnervių.

Oda ir jos dariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Odos epidermis daugiasluoksnis, po juo yra storas koriumas. Epidermyje gausu vienaląsčių gleivinių liaukų. Būdingiausias kremzlinių žuvų odos darinys – plakoidiniai žvynai. Jie formuojasi koriume. Žvynas tvirtai laikosi odoje rombo formos pamatine plokštele, nuo kurios į išorę kyšo pasviręs atgal labai kietas aštrus dantukas. Plakoidinio žvyno viduje yra jungiamasis audinys su kraujo kapiliarais. Pamatinė plokštelė kaulinė, o dantukas sudarytas iš dentino. Dantuko viršūnę dengia mažai organinės medžiagos turinti ektoderminės kilmės emalis – tai kiečiausia plakoidinio žvyno dalis. Visai susiformavęs žvynas nustoja augti ir iškrinta, o jį pakeičia naujas žvynas. Plakoidiniai žvynai dengia visą ryklio kūną. Chimerų ir daugelio rajožuvių žvynai redukuoti, tačiau nugarinių pelekų pradžioje kartais būna išlikę po didelį aštrų spyglį – tai labai pakitę plakoidiniai žvynai.

Skeletas[taisyti | redaguoti kodą]

Skeletas kremzlinis. Jame dažnai susidaro kietų kalcio karbonato grūdelių, todėl skeletas tampa mechaniškai atsparesnis.

Stubure yra liemeninė ir uodeginė dalys. Slanksteliai amficeliniai. Pro siaurą kiekvieno tokio slankstelio kūno kiaurymę eina chorda. Iš jos susiformavusi stora skaidulinė plėvelė kremzlėja – tai būdinga tik kremzlinėms žuvims. Virš slankstelių yra viršutiniai kremzliniai lankai. Jie kairiuoju ir dešiniuoju pečiais remiasi į slankstelio kūną, o tarp tų lankų dar yra nedidelės viršutinės intarpinės kremzlės. Jos kartu su viršutiniais lankais sudaro sandarų kanalą, kuriame telpa nugaros smegenys.

Stuburo uodeginės dalies slanksteliai turi apatinius lankus bei nedideles apatines intarpines kremzles. Apatiniai lankai saugo nugarinės aortos uodeginę dalį. Liemeninėje dalyje apatinių lankų elementai styro į šonus ir prie jų galų prisitvirtinę trumpi šonkauliai.

Chimerų ašinis skeletas paprastesnis. Chorda visiškai išsivysčiusi, nes viršutiniai ir apatiniai lankai jos dar nevaržo, todėl slankstelių kūnai dar nesusiformavę.

Kaukolė. Kremzlinė. Skirstoma į smegeninę (ašinę) ir visceralinę dalis. Smegeninė dalis iš visų pusių gaubia galvos smegenis. Tik jos viršutinėje pusėje yra nedidelė angelė, padengta jungiamuoju audiniu. Kaukolės priekis ištįsęs į rostrumą. Prie jos apačios yra pora nosinių kapsulių. Į kaukolės užpakalinės dalies šonus įaugusios ausinės kapsulės, o kaukolės vidurinės dalies šonų įlinkiai virsta akiduobėmis, kuriose priglunda akys.

Visceralinis skeletas lankais juosia žarnyno priekinę dalį – ryklę. Šį skeletą sudaro žandinis lankas, poliežuvinis lankas ir 5-7 žiauniniai lankai. Į priekį nuo žandinio lanko daugelis ryklių turi iki dviejų porų lūpinių kremzlių. Stipriausiai išsivystęs žandinis lankas, funkcionuojantis kaip ryklio žandų aparatas. Jis sudarytas iš porinių (kairiųjų ir dešiniųjų) kremzlių. Poliežuvinis lankas yra tuoj už žandinio – jo viršutinis segmentas – tai pakabinė kremzlė, kuri jungia ryklio žandų aparatą prie smegeninės kaukolės ausinės srities. Apatinis lanko porinis segmentas yra hioidas. Lanko apačioje abu hioidus jungia neporinė kopulė. Žiauniniai lankai sudėtingiausi. Jų šoninės šakos turi po 4 segmentus. Be to, kiekvieno lanko apačioje yra po neporinę kopulę. Prie žiauninių lankų, kaip ir prie poliežuvinio, prisitvirtinę kremzliniai žiauninių pertvarų spinduliai. Ryklio krūtininiai pelekai dideli, horizontalūs, funkcionuoja kaip giluminiai vairai. Pelekas prisitvirtinęs prie lanko pavidalo kremzlinės pečių juostos trimis pamatinėmis kremzlėmis. Ė jas remiasi kremzliniai stipinai, o peleko galui lankstumo reikia stangrūs siūlai – elastotrichijos. Ryklio uodeginis pelekas yra heterocerkarinis – stuburo galas užlinkęs į viršutinę ilgesnę to peleko skiautę. Tai galingas plaukiojimo organas. Rajožuvių uodega laiba, plaukiojimui neturi reikšmės, užtat krūtininiai pelekai labai platūs, jai mojuodama žuvis plaukia. Paprasčiausios sandaros yra nugariniai ir analinis pelekai. Juose taip pat yra vidinis skeletas iš lygiagrečiai išsidėsčiusių kremzlinių stipinų.

Nervų sistema ir jutimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Specifiški ryklių jutimo organai – Lorencinio ampulės. Jos gausiai išsidėsčiusios ant snukio. Tai pailgi vamzdeliai, kurių vienas galas atsiveria į išorę, o kitas – išsiplėtęs į ampulę su antrinėmis juntamosiomis ląstelėmis. Todėl rykliai ypač jautriai reaguoja į elektrinius dirginimus.

Uoslės organai – tai pora uodžiamųjų maišų, atsiveriančių šnervėmis snukio apačioje prieš žiotis. Turi gerai išsivysčiusias akis. Pusiausvyros ir klausos organų abu plėviniai labirintai susisiekia su viršugalviu pora endolimfinių kanalų. Galvos smegenys gerai išsivysčiusios. Ypač stambios priekinių smegenų uodžiamosios skiautės.

Virškinimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Daugumos ryklių dantys aštrūs, išsidėstę eilėmis. Rajožuvių dantys buki. Ryklių skrandis labai didelis. Vidurinė žarna trumpa ir stora, su gerai išsivysčiusia spiraline raukšle viduje, todėl padidėjęs bendras rezorbcinis paviršius. Šios žarnos pradžioje atsiveria labai stambios kepenys, taip pat kasa. Kadangi rykliai visai neturi plaukimo pūslės, tai kepenys turi ir hidrostatinę reikšmę. Užpakalinė žarna tiesi ir trumpa, atsiveria į kloaką.

Kvėpavimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Sudaryti iš ryklės šonuose esančių žiaunų, atskirtų žiauniniais plyšiais. Viena žiauna – tai žiauninė pertvara su priekiniame ir užpakaliniame paviršiuje esančiais žiauniniais lapeliais. Šiuose lapeliuose gausu kapiliarų. Kiekviena žiauninė pertvara nuo ryklės pusės sustiprinta segmentuotu žiaunų lanku ir nuo jo atsišakojančiais kremzliniais spinduliais. Taip kiekviena žiauna ribojasi su dviem gretimais žiauniniais plyšiais. Žiaunų lapeliai paplokšti. Jie slypi tų plyšių gilumoje, visu savo ilgiu priaugę prie žiauninių pertvarų.

Lytiniai organai ir veisimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Lytiniai organai poriniai. Gonados telpa kūno ertmėje prieš inkstus. Patinų lytiniai produktia Volfo latakais patenka į kloaką. Iš patelių kiaušidžių, subrendusios kiaušialąstės iškrinta į kūno ertmę, po to patenka į kepenų srityje esančią vieną bendrą blakstienotą angą. Ja prasideda gerai išsivystę kiaušintakai (Miulerio latakai), atsiveriantys į kloaką.

Rykliams būdingas vidinis apvaisinimas. Patinų kopuliacijos organai yra pakitusios vidinės pilvinių pelekų skiautės – pterigopodijos. Kiaušialąstės apvaisinamos kiaušintakiuose, kol apie jas dar nebūna apsauginių dangalų. Jie susidaro iš kiaušintakių liaukų išskyrų. Tai drebutinis baltyminis ir išorinis raginis dangalas. Ryklių ir rajožuvių, kurių kiaušiniai vystosi vandenyje, šis išorinis dangalas būna tvirtas. Kiaušiniuose gausu trynio.

Dėl kiaušinių vidinio apvaisinimo daugelis kremzlinių žuvų tapo gyvavedėmis. Jų apvaisinti kiaušiniai vystosi kiaušintakių galinėje dalyje – gimdoje. Ten besiformuojantys jaunikliai minta trynio maišo atsargomis, tik po to išsilaisvina iš kiaušinio kapsulės ir palieka motinos kūną.

Sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka