Šiaurinis elnias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Rangifer tarandus
Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus)
Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus) Laplandijoje.
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
(Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
Šeima: Elniniai
(Wikispecies-logo.svg Cervidae)
Gentis: Šiauriniai elniai
(Wikispecies-logo.svg Rangifer)
Rūšis: Šiaurinis elnias
(Wikispecies-logo.svg Rangifer tarandus)
Binomas
Rangifer tarandus
Linnaeus, 1758
Rangifer tarandus map.png
Šiaurinio elnio paplitimas (žalia – karibu,
raudona – šiaurės elnias).

Šiaurinis elnias (lot. Rangifer tarandus, angl. Reindeer, vok. Ren) – elninių (Cervidae) šeimos porakanopis žinduolis. Gyvena grupėmis Eurazijos, Šiaurės Amerikos tundroje, lygumų ir kalnų taigoje. Šiaurės Amerikoje gyvenantis šiaurinio elnio porūšis vadinamas karibu vardu.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Patinų kūno ilgis iki 220 cm, aukštis ties mentėmis iki 140 cm, masė iki 220 kg. Patelės mažesnės. Šiaurinis elnias apaugęs ilgais tankiais plaukais. Vasarą pilkai rusvas, žiemą beveik baltas. Ant kojų kailis tamsesnis. Galva nedidelė, ausys trumpos. Ragai masyvūs, su akine atšaka vienoje pusėje. Patinų ragai didesni negu patelių. Kojų viduriniai pirštai platūs, plokšti, šoniniai ilgi, todėl lengvai gali vaikščioti po gilų sniegą.

Gyvena bandomis. Minta kerpėmis, samanomis, medžių pumpurais, lapais, uogomis, grybais, nors laikomas žolėdžiu, bet retkarčiais minta lemingais. Žiemą migruoja į pietus. Kasdien nueina 15–65 km. Poligamas. Veda 1, rečiau 2 jauniklius. Nėštumas 210-240 d. Jauniklius veda gegužėsbirželio mėn. Subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Kultūrinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antropologai teigia, kad šiaurinis elnias gali būti pats svarbiausias medžiojamas gyvūnas žmonijos istorijoje. Tiek Šiaurės Amerikos, tiek Eurazijos gyventojams ši rūšis buvo labai svarbi išgyvenimo atžvilgiu, ypač medžiotojams ir rankiotojams gyvenusiems taigoje bei tundroje. Manoma, jog jų medžioklė prasidėjo vidurinio ir vėlyvojo akmens amžiaus laikotarpyje.[1]

Speigratyje gyvenantys Inuitai iki šių dienų išlaikę karibų medžiojimo tradicijas. Pastarieji nepasisiduoda prijaukinimui, o Sibiro tautos (nencai, chantai, dolganai, čiukčiai, koriakai, evenkai, evenai) ir Laplandijos samiai verčiasi elninkyste.[1]

Mėsa valgoma, iš odos siuvami drabužiai. Iš laukinių šiaurinių elnių kilo naminiai ir taip atsirado naujas verslas – elnininkystė.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. 1,0 1,1 Burch, Ernest S.. „The Caribou/Wild Reindeer as a Human Resource“. American Antiquity, 37 (3), 339–368 (1972-01-01). DOI:10.2307/278435. 
  2. Šiaurinis elnias. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas