Apskaitos istorija Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Apskaitos Lietuvoje ištakos siekia dar nuo feodalinių laikų, kuomet buvo pradėti vykdyti turto ir žmonių surašymai.

Apskaita Lietuvoje iki įsigalint feodaliniams – baudžiaviniams santykiams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje feodaliniaibaudžiaviniai santykiai įsigalėjo kiek vėliau negu kaimyninėse germanų ir slavų valstybėse, todėl ir apskaita vystėsi kiek kitaip. Apskaitos užuomazgas galima laikyti kilnojamo ir nekilnojamo turto ir žmonių surašymus. Vykdant surašymus buvo sudaromi literatūroje vadinami inventoriai. Toksai pradinis apskaitos etapas vadinamas inventorine apskaita. Yra duomenų, kad inventorinė apskaita buvo vedama kai lietuviai dar nebuvo išsiskyrę iš aisčių. Tais laikais aisčiai keitė medų, vašką, kailius, gintarą į druską, geležį, audinius, įvairius ginklus.

Su laiku inventorinė apskaita vis tobulėjo, inventoriuose vis daugėjo informacijos ir apskaitos objektai pradėti grupuoti pagal tam tikrus požymius. Turto surašymai padažnėjo, daugėjo surašymo objektų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo atliktas ir visų žmonių surašymas.

Inventorinė apskaita skirstoma į du etapus. Pradžioje inventoriai buvo surašomi epizodiškai. Vienkartiniai inventoriai surašomi žygių aprašymuose, nurodoma, kiek paimta grobio (žmonių, ginklų, arklių). Lietuvos Metrikose nurodoma, kiek koks sodžius davė dvarui medaus, kailių, pinigų, grudų. Taip pat buvo surašomi sodžiuje esantys kiemai (dūmos).

Apskaita Lietuvoje įsigalėjus feodaliniams – baudžiaviniams santykiams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vis labiau įsigalint feodaliniams santykiams inventorinė apskaita pradėjo peraugti į ūkinę apskaitą. Vis dažniau turtas buvo apskaitomas pinigine išraiška.

Antrame etape labai svarbus dėmesys buvo skiriamas žemės ploto apskaitai. Feodalams intensyvinant savo ūkius valstiečiai vis daugiau buvo verčiami dirbti lažo darbus. Kiekvienoje kaimo bendruomenėje buvo vedama lažo knyga. Joje registruojama, kiek koks baudžiauninkas dirbo dienų feodalo žemėje. Kartais vietoj baudžiauninko pavardės ar vardo buvo įrašoma jo pravardė. Apskaita vis labiau imta naudoti ir kontrolės funkcijai vykdyti.

Feodalui labai rūpėjo ūkio renta, todėl labai svarbu buvo žinoti valstiečių kiemų skaičių ir žemės plotą. Turint tuos duomenis, iš anksto buvo bandoma apskaičiuoti rentos dydį.

Apskaita Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po trečiojo Respublikos padalijimo Lietuva atsidūrė Rusijos sudėtyje. Dvaruose didėjo apskaitos knygų skaičius. Įvairiose knygose atskirai buvo registruojami gimimai, mirtys, pabėgę baudžiauninkai, skundai, ginčai. Padūmės mokestis buvo apskaitomas atskirame sąsiuvinyje, kuriame buvo nurodomas numatomos duoklės dydis.

Tarp daugelio knygų išsiskyrė bendroji knyga. Joje buvo registruojami įvairūs įvykiai, paveldėjimai ir notaro veiksmai.

Daugėjant knygų, jas tvarkyti buvo pasitelkiamas raštininkas. Jais dažniausiai tapdavo gabesni baudžiauninkų vaikai.

Didžiąja dalimi inventorinė apskaita išsilaikė iki baudžiavos žlugimo.

Po 1910 m. pagyvėjo gamyba, ypač odos ir metalo pramonėje. Kūrėsi bei vystėsi ir kitų šakų pramonė. Tada apskaitą reguliavo Rusijos imperijos įstatymai. Jais buvo nustatyta buhalterinių knygų ir balanso sudarymo tvarka.

Ikirevoliucinės Rusijos apskaitos bruožas buvo duomenų įslaptinimas. Lietuvoje įmonės savo dydžiu bei techniniu aprūpinimu, gamybos specifika buvo labai nevienodos. Apskaitą tvarkė įmonės savininko giminaičiai ar patikimi žmonės. Apskaita buvo vedama tik rusų kalba. Vienodos apskaitos Lietuvoje nebuvo. Tuomet apskaitos metai buvo skaičiuojami nuo rugpjūčio 1 d. iki kitų metų rugpjūčio 1 d. Mažos įmonės ir amatininkai apskaitos visai nevedė.

Apskaita nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje ūkis plėtojosi toliau. Ypač akcinėms bendrovėms reikėjo apskaitos duomenų. Didelėse įmonėse paplito vokiečių ir prancūzų apskaitos forma. Buvo naudojamos daugiažurnalinės apskaitos formos. Tais laikais visa buhalterija buvo vedama rankiniu būdu. Nuo 1924 m. apskaitą Lietuvoje pradėjo reglamentuoti Prekybos, pramonės ir kredito įstaigų sąskaitybos knygų įstatymas. Lietuvoje plačiausiai buvo paplitę trys apskaitos registrai: Dienynas (Memorialas), Kasos ir Didžioji knyga.

Dienyne ar Memoriale kiekvieną dieną buvo registruojamos ūkinės operacijos. Įrašai daryti tik iš pateisinančiųjų dokumentų, dvejybinio įrašo būdu. Per mėnesį susidariusios sumos buvo įrašomos į Didžiąją ir pagalbines knygas.

Tais laikais nebuvo patvirtinto bendro buhalterinių sąskaitų plano. Tų laikų sąskaitas galima grupuoti į inventorines, atsiskaitymų ir finansines rezultatines. Įmonėse buvo naudojamos kapitalo, kilnojamo ir nekilnojamo turto, debitorių ir kreditorių, medžiagų, vekselių, pelno ir nuostolių sąskaitos. Naudojant po keletą knygų lengviau buvo buhalteriams paskirstyti darbą.

Tais laikais atskaitomybės tvarką nustatė Finansų ministerijos Viešojo atsiskaitymo įstaigų ir įmonių inspekcija. Įmonės privalėjo pateikti duomenis apie kapitalą, kilnojamą ir nekilnojamą turtą, įsiskolinimus, grynus pinigus, medžiagas ir kitas vertybes. Prie balanso įmonės turėjo pridėti sąskaitų apyvartos žiniaraštį, pelno ir nuostolio ataskaitą, debitorių ir kreditorių sąrašus.

Tvirtinant akcinių bendrovių nuostatus buvo smulkiai nurodyta balanso sudarymo, patikrinimo, tvirtinimo ir pateikimo tvarka.

Tada dar nebuvo bendros savikainos kalkuliavimo metodikos. Buvo įmonių, kurios savikainos visai neskaičiavo. Bet didesnėse įmonėse savikaina buvo apskaitoma dažniausiai pagal šiuos išlaidų straipsnius: medžiagos, darbo užmokestis, bendros gamybos išlaidos. Išlaidos buvo apskaitomos kiekvienai prekei atskirai, todėl gale mėnesio buvo galima apskaičiuoti prekių savikainą. Taip pat į produkcijos savikainą buvo įskaitomos palūkanos už įdėtą kapitalą, turto draudimas. Darbininkų darbo užmokestis buvo proporcingai paskirstomos gamybos išlaidoms.

Lietuvoje 19241925 m. buvo susidomėta apskaitos metodikos klausimais. 1926 m. įkurtos pirmosios komercinės mokyklos. Iš jų buvo dvi valstybinės: Kaune ir Tauragėje, ir privati - Kybartuose. Kaune veikė Jono Ilgūno pastangomis įkurti buhalterių kursai. Jis taip pat parengė pirmąjį lietuvišką apskaitos vadovėlį ir keletą metodinių nurodymų.

Apskaita Lietuvoje Tarybų Sąjungos pirmosios okupacijos laikotarpiu (1940–1941 metais)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą įmonės buvo nacionalizuotos, o apskaita įjungta į sąjunginę apskaitos sistemą. Prie Respublikos Liaudies Komisarų Tarybos organizuota Liaudies ūkio apskaitos valdyba. Jai buvo nurodyta įkurti miestuose ir apskrityse respublikinio pavaldumo apskaitos inspekcijas. Joms taip pat buvo pavesta organizuoti buhalterinę apskaitą tiesiogiai įmonėse. Apskaitoje buvo nurodyta vadovautis bendru 1940 m. spalio 9 d. Liaudies ūkio Finansų komisariato patvirtintu buhalterinės apskaitos sąskaitų planu. 1940 m. įkurtas Liaudies kontrolės komisariatas vykdė ūkio kontrolę. Jis atlikdavo revizijas, kontroliavo, kad pagal tikslinę paskirtį būtų naudojami finansiniai ir materialiniai ištekliai.

Apskaita Lietuvoje palyginus su ankstesniais laikotarpiais buvo labai centralizuota.

Apskaita Lietuvoje vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijai okupavus Lietuvą ūkiui vadovavo generalinis tarėjas. Karo matais daug gamyklų užsidarė. Į dideles įmones buvo nusiųsti okupacinės valdžios atstovai, jiems buvo suteikta teisė kontroliuoti įmonės finansinę ir ūkinę veiklą. Įkurtos apskričių ūkio inspekcijos tikrino įmonių apskaitos būklę ir finansinę veiklą.

Buvo nurodyta, kad organizacijos gali naudoti tiek sąskaitų, kiek nuspręs buhalteriai. Taip pat buvo leista vesti tokią apskaitą, kokią jie vedė iki šiol, tik ne tarybinę.

Apskaita Lietuvoje Tarybų Sąjungos antrosios okupacijos laikotarpiu (1944–1990 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar nesibaigus karui, 1944 m. pabaigoje prasidėjo išlikusio turto inventorizacija. Inventorizacijos rezultatai buvo pristatomi Respublikos Finansų komisariatui (ministerijai) ir Valstybiniam plano komitetui.

Nuo 1947 m. pradėti naudoti du sąskaitų planai. Išplėstinis sąskaitų planas buvo naudojamas didesnėse įmonėse, sutrumpintas - mažesnėse. 19551956 m. buvo išleistos savikainos planavimo, apskaitos ir kalkuliavimo instrukcijos. Pradėta taikyti žurnalinę – orderinę apskaitos formą, operatyvinį (saldinį) medžiagų apskaitos metodą.

Tarybų Sąjungoje 1956 – 1957 m. pasikeitus aukščiausiai vadovybei keitėsi ūkio ir apskaitos organizavimas. Ūkis pradėtas valdyti teritoriniu principu. Teisė leisti buhalterinės apskaitos metodikas buvo suteikta Respublikos Liaudies ūkio tarybos Centrinei buhalterijai, nors jai toliau metodiškai vadovavo Tarybų Sąjungos Finansų ministerija. Ji 1957 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl tolesnio buhalterinės apskaitos supaprastinimo ir tobulinimo pramonės įmonėse ir statybose“ nurodė sumažinti pirminių dokumentų skaičių, pradėti naudoti grupinius dokumentus, supaprastinti medžiagų gavimo ir išdavimo iš sandėlio tvarką, sumažinti parašų ir dokumentų rekvizitų, balanse naudojamų sąskaitų skaičių. 1966 m. buvo įkurti pirmi skaičiavimo centrai. Didelėse įmonėse pradėta mechanizuoti apskaitą. Visose įmonėse imta taikyti žurnalinė – orderinė apskaitos forma. 1971 m. kai kur įdiegta perfokortinė automatizuota apskaitos forma. Tuo metu iškilo problema, kad įmonių vadovai nesuprato pačios apskaitos ir jos svarbos. Aukštosiose mokyklose ir technikumuose per mažai buvo skiriama dėmesio praktiniam apskaitos mokymui.

Apskaita Lietuvoje atgavus nepriklausomybę (nuo 1990 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atgavus nepriklausomybę, iš karto Lietuvoje pradėta pereiti prie rinkos ekonomikos, vykdoma greita privatizacija. Kai kurios apskaitos problemos liko iš Tarybų Sąjungos laikų. Daugybėje registrų nebuvo tiksliai nurodoma, kas juose apskaitoma – vietoj prekių grupių nurodomi tik sąskaitų numeriai. Naujai susikūrusių įmonių vadovai nelabai orientavosi pačioje apskaitoje, nemokėjo jos organizuoti, kontroliuoti buhalterių darbo. Mažose įmonėse buvo patikima apskaitą vesti vadovų giminaičiams, kartais iki tol su apskaita nieko bendro neturėjusiems asmenims. Juos dažniau domino tik atskiri apskaitos barai: atsiskaitymai, atsargos sandėlyje, išlaidų struktūra, o kartais tik likutis sąskaitoje.

Lietuvoje daliai įmonių buvo įvestas privalomas audito patikrinimas. Audito įmonėse dažnai dirbo tik ką baigę aukštąsias mokyklas asmenys, visai neturintys jokios apskaitos patirties, o kartais su apskaita visai nesusidūrę asmenys. Dažnai auditoriaus kvalifikacija buvo daug žemesnė negu įmonėse dirbančių buhalterių. Vis dėlto audito firmos ne tik tikrindavo atskaitomybę, bet ir nurodydavo apskaitos trūkumus.

Pastebėta, kad apskaita pateikia tikslius duomenis vadovams apie įmonėje esamą turtą, bet visai nekontroliuoja ir nesulaiko įmonių vadovų nuo akivaizdžiai savanaudžių veiksmų sudarant sutartis, pasisavinant įmonių turtą ar nuslepiant apmokestinamas pajamas. Mokesčius renkančiose institucijose buvo siūloma atsisakyti aritmetinės buhalterinės apskaitos kontrolės.

Lietuvoje buhalterinės apskaitos vedimo tvarka nebuvo labai keičiama, ko nepasakysi apie kitas gyvenimo sferas reguliuojančius įstatymus. Lietuvoje iki 2001 m. kovo 15 d. biudžetinės įstaigos vadovavosi dar Tarybų Sąjungos biudžetinių įstaigų apskaitos vedimo metodika.

Pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje apskaita pasižymėjo įvairių pirminių dokumentų blankų numeracija, irgi užsilikusia iš okupacijos laikų. Įmonės turėjo nusipirkti iš valstybės numeruotus griežtos atskaitomybės blankus. Biudžetinėms įmonėms buvo nurodyta kas mėnesį jų likučius inventorizuoti.

Visose, net ir labai mažose parduotuvėse, o vėliau - ir mikroautobusuose turėjo būti įrengti kasos aparatai. Jie privalėjo ir gana sėkmingai įvykdė savo užduotį – registruoti įplaukas.

Pingant kompiuteriams ir dėl to plačiau juos naudojant, atsirado lietuviškos buhalterinės apskaitos programos. Iš pradžių jos buvo nelabai tobulos, kartais net gaišindavo buhalterių laiką. Galiausiai kompiuterinės programos buvo ištobulintos ir labai padėdavo apskaityti darbo užmokestį, ilgalaikio turto nusidėvėjimą, trumpalaikį turtą, medžiagas. Kompiuterinės apskaitos programos ne tik padėdavo apskaitoje, bet labai palengvindavo įvairių dokumentų surašymą, kompiuteris juos tiesiog atspausdindavo.

Apskaita Lietuvai įstojus į Europos Sąjunga (nuo 2004 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ruošiantis narystei Europos Sąjungoje, Lietuvoje pakito požiūris į apskaitą. Tačiau vis dar kai kuriose didelėse įmonėse, kur dirbo po kelis šimtus žmonių, šimtui darbuotojų tekdavo vos vienas buhalteris. Dėl apskaitos sudėtingumo palaipsniui (net mažos) įmonės pradėjo priiminėti kvalifikuotus buhalterius. Kai kuriose (ypač tarptautinėse) audito įmonėse daugiau kaip 10 metų dirbantys darbuotojai įgydavo vertingos praktikos, kilo audito firmų bei jų teikiamų paslaugų kokybės lygis, kaina.

Pagal ES reikalavimus Lietuva turėjo atsisakyti griežtos atskaitomybės (spaustuvėje sunumeruotų) blankų naudojimo (mokesčių surinkimui įtakos tai neturėjo).

Lietuvos įmonės ir įstaigos po įstojimo į ES vietoj importuotoms prekėms pateikiamų importo deklaracijų turi pateikti kitose ES šalyse išrašytas užsienio kalba sąskaitas – faktūras.