Anton Bruckner

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antonas Brukneris
Bruckner erhaelt Diplom.png
A. Brukneris su Pranciškaus Juozapo ordinu 1886 metais
Gimė: 1824 m. rugsėjo 4 d.
Ansfeldenas
Mirė: 1896 m. spalio 11 d. (71 metai)
Viena
Palaidotas: Šv. Florijono vienuolynas, Lincas
Veikla: Kompozitorius
Žinomas už: Simfonija Nr. 4 („Romantiškoji“)
Mišios Nr. 3 F minore
Simfonija Nr. 7
Commons-logo.svg Vikiteka: Anton BrucknerVikiteka

Antonas Brukneris (vok. Anton (Joseph) Bruckner, 1824 m. rugsėjo 4 d. Ansfeldene – 1896 m. spalio 11 d. Vienoje) – Austrijos kompozitorius, vargonininkas, pedagogas. Vienas žymiausių XIX a. II pusės simfonistų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė ir mokslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antonas Jozefas Brukneris gimė 1824 m. rugsėjo 4 d. Ansfeldeno kaime (netoli Linco) Austrijoje kaimo mokytojo šeimoje, augo muzikalioje aplinkoje. Jo tėvas grojo vargonais vietos bažnyčioje bei laisvalaikiu prisidurdavo prie uždarbio grodamas smuiku šokiams kaimo tavernoje. Antonas buvo vyriausiuoju iš 11 šeimos vaikų (tik penki išgyveno vaikystę). Jo tėvas tikėjosi jį tapsiant kaimo parapijos mokytoju, o į mokytojų pareigas įeidavo vargonavimas bažnyčioje, tad Antonas anksti pradėjo muzikinį lavinimąsi. Būdamas 10 metų jau vargonavo per pamaldas. 1835 m. tėvai jį nusiuntė mokytis pas krikštatėvį, kompozitorių Johaną Baptistą Veisą (J. B. Weiß, 1813−1850) į gretimą Hioršingo kaimą. Tikėtina, kad Hioršinge A. Brukneris parašė anksčiausią žinomą jo kūrinį, religinį Pange lingua. 1836 m. gruodį jis turėjo grįžti į namus dėl tėvo ligos.

1837 m. mirus tėvui (nuo alkoholizmo ir persidirbimo, kaip rašoma „nuo plaučių uždegimo ir nusilpimo“) Antono motina nevertė jo prisidėti prie šeimos išlaikymo, bet paprašė netolimo katalikų Šv. Florijono vienuolyno priorą Michaelį Arnetą, kad Antonas būtų priimtas į vienuolyno choristus. Jam tuomet buvo 13 metų ir jo balsas turėjo pasikeisti, bet vienuolynas Antoną priėmė. Vienuolynas pasižymėjo turtinga muzikine kultūra, būtent iš šio laikotarpio kilo ilgalaikis A. Bruknerio susižavėjimas F. Šuberto muzika. Čia jis pradėjo reguliariai mokytis skaitmeninio boso, smuikuoti ir vargonuoti. Smuiko mokėsi pas vietos mokytoją Francą Gruberį, dainavimo − pas Michaelį Bognerį ir vargonavimo − iš vienuolyo vargonininko Antono Katingerio. A. Brukneris pirmą kartą vienuolyne praleido keturis metus ir vėliau iš vienuolyno aplinkos semdavosi dvasinės stiprybės savo gyvenime.

1840 m. A. Brukneris buvo pasiųstas į Lincą, įstojo į mokytojų seminariją ir kartu mokėsi harmonijos pas A. Durnbergerį (1800−1880). Jo rėmėjams tikriausiai trūko pasitikėjimo A. Bruknerio muzikiniais gabumais. Jis susipažino su L. van Bethoveno, K. M. fon Vėberio muzika, žavėjosi F. Šuberto kūriniais. Baigęs seminariją, 1841 m. 16 mėnesių dirbo mokytojo padėjėju atokiame Vindhago kaime Aukštutinėje Austrijoje. Laisvalaikiu kūrė; papildomai uždarbiavo grodamas smuiku šokių vakaruose (šis kontaktas su buitine muzika vėliau transformavosi į liaudiškuosius A. Brucknerio kūrybos elementus). Su prioro M. Arneto įsikišimu, A. Brukneris buvo perkeltas ir 1843–1845 m. dirbo mokytojo padėjėju Kronstorfo kaime, arčiau Šteiro ir Enso miestų. Jis mokėsi Ense pas vargonininką ir kapelmeisterį L. von Zenetti (1805−1892). Šiuo laikotarpiu sukūrė savo pirmuosius stambius kūrinius: Mišias C-dur altui, dvi valtornoms ir vargonams (1842 m.); „Didžiojo ketvirtadienio mišias“ keturbalsiam chorui (1844 m.).

1845 m. A. Brukneris grįžo į Šv. Florijono vienuolyną prie gimtųjų vietų. Jis jame 10 metų dirbo mokytojo padėjėju ir 1849–1855 m. mokė Šv. Florijono bažnyčios berniukų chorą; studijavo fugos meną, renesanso, baroko kompozitorių, Vienos klasikų kūrybą, susipažino su J. S. Bacho, F. Mendelsono kūriniais vargonams. Jis tobulėjo kaip muzikantas ir 1850 m. pavadavo išvykusį vienuolyno vargonininką. Čia sukūrė savo pirmuosius brandžius kūrinius (Missa solemnis, 1854 m.). 1848–1856 m. vargonavo Šv. Florijono vienuolyne. 1855 m. jis išlaikė aukštosios mokyklos mokytojo kursus Lince ir slaptai pretendavo į laisvą katedros vargonininko vietą Olomouce. Vienuolyno prioras Frydrichas Majeris, tai sužinojęs, buvo labai supykęs, todėl, kai atsirado laisva Linco katedros vargonininko pareigybė, A. Brukneris bijojo į ją kandidatuoti. Tik paskutinėmis akimirkomis jis nuvyko pademonstruoti savo sugebėjimų ir, kai 1855 m. lapkričio 13 d. buvo laikinai priimtas katedros vargonininku, vis dar susitarė su prioru F. Majeriu, kad jis jam išlaikys dvejiems metams buvusią tarnybos vietą vienuolyne.

Kompozitoriaus iškilimas ir vėlyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1856 m. sausį A. Brukneris buvo patvirtinas nuolatiniu Linco katedros vargonininku. Po sėkmingo Missa solemnis atlikimo (1854 m.) Vienos rūmų vargonininkas ir konservatorijos profesorius S. Sechteris A. Bruknerį priėmė savo mokiniu. Iki 1861 m. A. Brukneris kasmet po keletą savaičių praleisdavo Vienoje – studijavo pas Simoną Sechterį (1788−1867). Išliko tūkstančiai pratybų laiškų tarp A. Bruknerio ir S. Sechterio. Pastarasis 1860 m. laiške komentavo, kad jis neturėjo tokio produktyvaus mokinio ir perspėjo A. Bruknerį nedirbti taip sunkiai. 1861 m. kovo 26 d. S. Sechteris išdavė sertifikatą, kuriuo patvirtino sėkmingą A. Bruknerio harmonijos ir kontrapunkto mokymo kurso baigimą. Tai matyt paveikė A. Bruknerį kūrybinei veiklai ir jis sukūrė pirmąjį šedevru laikomą savo kūrinį „Ave Maria“ septynių balsų chorui, kuri 1861 m. gegužės 12 d. atlikta Linco katedroje. Tais pačiais metais jis išlaikė jo kvalifikaciją patvirtinantį egzaminą Vienos konservatorijoje; po fugos improvizacijos vargonais kapelmeisteris Johanas fon Herbekas komentavo „Tai jis turėtų mus egzaminuoti“. 1861 m. A. Brukneris pratęsė formos ir orkestruotės studijas pas O. Kiclerį (Otto Kitzler, 1834–1915), Linco teatro dirigentą. Iki to laiko A. Bruknerio kūriniai buvo konservatyvūs, su baroko muzikos formomis. O. Kicleris jį supažindino su savo laikmečio muzika, ypač R. Vagnerio, kurio „Tanhoizerio“ pastatymą dirigavo 1863 m. Lince. Pasak A. Bruknerio, jo kompozitoriaus veikla prasidėjo po studijų su O. Kicleriu. Jis pradėjo numeruoti savo kūrinius, pavyzdžiui, „Simfonija Nr. 1.“ (1865−66 m.).

A. Bruknerio kapo kriptos plokštė Šv. Florijono vienuolyne

1856–1868 m. A. Brukneris vargoninkavo Linco katedroje, dalyvavo vietos dainų festivaliuose. Tuo metu susidomėjo F. Listo, H. Berliozo, o ypač R. Vagnerio kūryba, susipažino su šiais kompozitoriais. R. Vagnerį vadino „meistrų meistru“. Jis tikriausiai nepraleido nei vienos naujos R. Vagnerio operos premjeros. Paveiktas R. Vagnerio, 1863–1868 m. sukūrė brandžių kūrinių: 3 mišias ir simfoniją d-moll (vėliau ją perdirbo ir pavadino „Nuline“ arba nr. 0). 1867 m. A. Bruknerį ištiko nervinis palūžimas, tikriausiai iššauktas persidirbimo. Jis gegužės−rugpjūčio mėnesiais buvo sanatorijoje Bad Kroicene, jam pasireiškė skaičių manija: pasak liudijimų, jis skaičiavo taškus audiniuose, langus mieste, medžių lapus. Išėjęs iš sanatorijos iškart vėl pradėjo dirbti prieštaraujant gydytojams. Kartu jis siekė ištrūkti iš provincialaus miesto Linco. Tam proga pasitaikė, kai 1867 m. mirė jo mokytojas S. Sechteris ir jo postas konservatorijoje tapo laisvas. J. fon Herbekas prikalbėjo A. Bruknerį užimti šį postą kartu pažadėjęs be harmonijos ir kontrapunkto dėstymo taip pat ir vargonų dėstytojo vietą, kad nenukentėtų jo pajamos, bei vargonininko pareigybę dvaro kapeloje.

1868 m. A. Brukneris apsigyveno Vienoje. Dėstė konservatorijoje skaitmeninį bosą ir kontrapunktą, mokė vargonuoti, 1871 m. tapo profesoriumi. Dirbo konservatorijoje iki 1891 m. Grojo vargonais rūmų kapeloje iki 1892 m. Jo vargonininko talentas buvo aukštai vertinamas, 1869 m. jis grojo Nansi ir Paryžiuje, 1871 m. − Londone. 1870−1874 m. buvo pianino instruktoriumi Šv. Onos moterų mokytojų kolegijoje. Nuo 1875 m. skaitė paskaitas Vienos universitete. Tarp jo mokinių – G. Maleris, A. Nikišas. Vienoje A. Brukneris koncentravosi į simfonijų rašymą pradedant „Nuline“ simfonija (baigta 1869 m. Lince ir iš tikro buvo antroji A. Bruknerio parašyta simfonija). Per kiek daugiau nei keturis metus 1871−1876 m. jis parašė keturias simfonijas (2, 3, 4 ir 5-ąją). Jo antroji (tuomet dar trečioji) simfonija buvo atlikta pilnai 1873 m. Vienoje ir sulaukė nevienareikšmių vertinimų, jai prikištas ilgumas. 1877 m. „Simfonijos Nr. 3“ premjera Vienoje virto nesėkme. Atlikimą dirigavo pats A. Brukneris, bet jis nebuvo patyręs dirigentas, o orkestras pasirodė nepaklusnus. Visgi pasirodymą stebėjęs leidėjas Theodor Rättig sutiko publikuoti simfoniją. 1878 m. kompozitorius parašė vienintelį savo brandžiojo periodo kamerinės muzikos kūrinį „Styginių kvintetą“, po to sekė 6, 7 ir 8-oji simfonijos (baigtos atitinkamai 1881, 1883 ir 1887 m.) bei Te Deum (1884 m.). A. Bruknerio kūryba pradėta pripažinti tik po 1880 m. dirigentų A. Nikišo, F. Schalk, F. Löwe, G. Malerio dėka. „Simfonija Nr. 3“ atlikta Amsterdame, Dresdene, Hagoje, Frankfurte ir Niujorke. 1886 m. su „Simfonijos Nr. 7“ atlikimu kompozitorius galų gale sulaukė pripažinimo Vienoje.

1886 m. A. Brukneris apdovanotas Pranciškaus Juozapo ordinu, 1891 m. jam suteiktas Vienos universiteto garbės daktaro vardas. 1894 m. jam suteiktas kambarys imperatoriškuosiuose Belvederio rūmuose Vienoje, kur jis mirė 1896 m. spalio 11 d. dirbdamas ties „Simfonijos Nr. 9“ pabaiga. Palaidotas Šv. Florijono vienuolyne Lince. A. Brukneris daugiausia kūrė bažnytinę muziką ir simfonijas. Ankstyvuosiuose kūriniuose rėmėsi austrų bažnytinės muzikos, tarp jų ir renesanso bei baroko (Palestrinos ir Venecijos mokyklos) tradicijomis. Kompozitorius smarkiai išplėtė kai kuriuos simfoninio ciklo komponentus, pvz., sonatos formos ekspozicinėms padaloms suteikė labai išplėtotą 3 teminių grupių pavidalą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.