Giovanni Pierluigi da Palestrina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Palestrinos portretas

Džovanis Pierluidžis da Palestrina, paprastai žinomas pravarde Palestrina (it. Giovanni Pierluigi da Palestrina; 1525 ar 1526 m. − 1594 m. vasario 2 d.) – XVI a. italų Romos polifoninės mokyklos kompozitorius. Įvardijamas vienu iškiliausių renesanso ir Vakarų kultūros kompozitorių.[1] Tituluojamas „bažnytinės muzikos išgelbėtoju“. Jo kūryba dažnai vertinama aukščiausiu renesanso polifoninės muzikos pasiekimu.[2] Didžiąją jos dalį sudaro bažnytiniai vokaliniai kūriniai.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Džovanis Pierluidžis gimė 1525 arba 1526 m. Palestrinos miestelyje netoli Romos (kita versija – Romoje). Tikras jo vardas nėra tiksliai nustatytas. Pavardė, jeigu ją turėjo, nežinoma. Paprastai kompozitorius žinomas pravarde nuo gimtojo miesto – Palestrina. 1537 m. jis minimas choro berniuku Romos Švč. Marijos Didžiojoje bažnyčioje, kur mokėsi muzikos. Jo mokytojais buvo prancūzai, tuo metu choro vadovai, Robin Allapert ir Fimin Lebel. Nežinoma, kada būsimasis kompozitorius ten atvyko ir kiek prabuvo laiko. 1544 m. jis užėmė vargonininko vietą Šv. Agapito bažnyčioje Palestrinos mieste. 1547 m. birželio 12 d. vedė vietinę merginą Lucrezia Gori, su kuria gyvenimo metu susilaukė 3 sūnų: Rodolfo (1549), Angelo (1552) ir Iginio (1558).[3] 1551 m. kompozitorius iš Palestrinos buvo iškviestas dainuoti ir būti choro vadovu Džulijos kapeloje (Cappella Giulia) Šv. Petro bazilikoje. Iš pradžių mokė berniukų chorą dainuoti. 1553 m. buvo pakeltas į kapelmeisterius. 1554 m. išleisti pirmi Palestrinos kūriniai – tomas mišių, dedikuotų popiežiui Julijui III-ajam. Gali būti, kad popiežius ir kompozitorius turėjo ryšių, nes Julijus III-asis vienu metu buvo Palestrinos miesto vyskupu. 1555 m. pasirodė pirmas Palestrinos madrigalų leidimas.

1555 m. sausį Palestrina pradėjo dainuoti Siksto koplyčios chore. Gali būti, kad tuo pasirūpino popiežius Julijus III-asis, nes Palestrina buvo vedęs ir negalėjo pagal taisykles dainuoti Siksto koplyčioje. Taipogi, skiriant į šį postą, nebuvo atsiklausta kitų choristų nuomonės. 1555 m. kovą mirė Julijus III-asis, o sekantis popiežius Marcelis II-asis mirė po dar trijų savaičių (popiežius, kurio vardu pavadintas Palestrinos garsiausias kūrinys – „Popiežiaus Marcelio mišios“). Po to valdęs popiežius Paulius IV-asis atnaujino taisyklę, kad Siksto koplyčioje negali dainuoti vedę vyrai ir Palestrina, kartu su dviem kitais giedotojais, buvo atleistas iš pareigų, skiriant jam menką pensiją. 1555 m. spalio 1 d. Palestrina pradėjo dirbti Laterano Šv. Jono bazilikoje kapelmeisteriu. 1560 m. jis nesutarė su bažnyčios vadovybe dėl užmokesčio ir 1561 m. pradėjo dirbti analogiškame poste Švč. Marijos Didžiojoje bažnyčioje. 1563 m. pasirodė pirmoji išleista Palestrinos motetų knyga. 1564 m. vasarą jis dirbo kardinolui Ipolitui II d’Estė, koordinavo muzikinius renginius Vila d'Estė Tivolyje.

1566 m. Palestrina paliko Švč. Marijos Didžiąją bažnyčią ir įsidarbino Seminario Romano seminarijoje, kurioje mokėsi jo sūnūs. Joje kompozitorius dirbo iki 1571 m. Tarpais dirbdavo kardinolui Ipolitui II d’Estė. 1568 m. jam imperatorius Maksimilijonas II-asis pasiūlė prestižinį kapelmeisterio postą Vienoje, bet buvo nesutarta dėl atlygio. Maždaug tuo metu Palestrina pradėjo palaikyti ryšius su Mantujos hercogu Giuljelmu I Gonzaga. Susirašinėjimo metu išliko vieninteliai Palestrinos laiškai. Kompozitorius pasirašinėjo Giovanni Petraloysio ir tik viena kartą Palestrina.[4] Kompozitorius sukūrė keletą mišių hercogo koplyčios chorui. 1571 m. Palestrina vėl tapo Džulijos kapelos vadovu Šv. Petro bazilikoje. 1572 m. maro metu Palestrina neteko brolio Silos ir sūnaus Rodolfo. Kitas sūnus Andželas mirė sekančio maro metu 1572 m. Toks pat likimas ištiko kompozitoriaus žmoną 1580 m. Po jos mirties Palestrina buvo pradėjęs ruoštis tapti dvasininku, tačiau persigalvojo ir 1581 m. vedė antrą kartą. Antrąja žmona buvo pasiturinti našlė Virgina Dormoli. Šiuo laikotarpiu Palestrina pradėjo dažniau publikuoti savo kūrinius. Taipogi rašė muziką kitoms Romos bažnyčioms. Turėjo pasiūlymų ir galimybių kraustytis dirbti atgal į Švč. Marijos Didžiąją bažnyčią, į Mantują, Palestrinos miesto katedrą. Kompozitorius mirė 1594 m. vasario 2 d. nuo pleurito. Palaidotas Naujojoje koplyčioje Senojoje Šv. Petro bazilikoje. Antkapio inskripcijoje vadinamas muzikos princu (Joannes Petrus Alyiius Praenstinus Muzisae Princeps).

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Muzikos istorijoje Palestrina vertinamas vienu reikšmingiausių renesanso eros kompozitorių. Jo kūriniai, visų pirma „Popiežiaus Marcelio mišios“, tapo etaloniniu pavyzdžiu studijuojant renesanso polifoninę muziką ir kontrapunktą muzikos mokyklose. Palestrinos muzikos įtaka bažnytinei, visų pirma katalikų, muzikai buvo didžiulė. Jis buvo pramintas „bažnytinės muzikos išgelbėtoju“ – titulas siejamas su „Popiežiaus Marcelio mišių“ sukūrimo legenda, tačiau, matyt, skirtas labiau išreikšti Palestrinos muzikos padėtį sakralinėje krikščionių muzikoje. Vertinamas pačiu iškiliausiu kompozitoriumi, kurį turėjo katalikų bažnyčia.[5] Palestrinos muziką paveikė šiaurės Europos polifoninė Nyderlandų mokykla, visų pirma reikšmingiausi šios mokyklos atstovai Gijomas Diufai ir Žoskenas Deprė.

Gyvenimo metu Palestrina nusileido žinomumu ir populiarumu Orlandui Lasui. Visgi, vėlesni tyrinėtojai ir istoriografai reprezentacine XVI a. antros pusės Europos muzikos figūra įtvirtino Palestriną.[6] Palestrinos muzika apibūdinama tolygiai skambančiomis melodijinėmis linijomis ir metodu, kuriomis jos vienijamos, sukuriant turtingą muzikos skambesį. Palestrina nebuvo toks inovatyvus kaip jo amžininkai Viljamas Berdas ir Orlandas Lasas, tačiau jo kompozicijų meistriškumas iškelia jį virš visų kitų to meto kompozitorių.[7] Palestrina buvo vienintelis iš senųjų Europos kompozitorių, kuris nebuvo primirštas ir kurio autoritetas per amžius nesusvyravo. 1725 m. austrų kompozitorius Johann Joseph Fux traktate „Gradus ad Parnassum“ išskyrė sekančias būdingas „Palestrinos stiliaus“ taisykles:[8]

  • Melodijinės linijos turi būti dinamiškos, o ne statiškos ar mažai judančios;
  • Intervalai tarp natų turi būti kiek įmanoma maži, be šuolių tarp natų;
  • Jei, visgi, intervalo šuolis tarp natų yra, jis turi būti iškart kompensuotas lėtu priešingos krypties melodijinės linijos judėjimu;
  • Disonansai turi apimti tik trumpas ir neakcentuotas natas. Jei jie yra akcentuotose natose, tai turi būti iškart išsprendžiami konsonansu.

„Palestrinos stilius“ − akapelos tipo vokalinis dainavimas buvo atgaivintas XIX a. pradžioje Giuseppe Baini ir vėliau patvirtintas popiežiaus Pijaus X-ojo. Naudojamas kontrapunkto studjavimui.[9]

1554 m. mišių leidimo frontispisas, vaizduojantis Palestriną, dovanojantį mišių tomą popiežiui Julijui III-ajam

Palestrinos kūrybinį palikimą sudaro 104 autentiškoms patvirtintos mišios, virš 300 motetų, 68 ofertorijos, bent 72 himnai, 11 litanijų, 4 raudų išdėstymai, apie 140 madrigalų.[10][11]

  • Mišios. 4 aštuoniems balsams, 22 šešiems balsams (tarp jų – „Popiežiaus Marcelio mišios“ ir „Heksakordo mišios“),39 keturiems balsams, 29 penkiems balsams;
  • Motetai. 6 dvylikai balsų, 56 aštuoniems balsams, 2 septyniems balsams, 34 šešems balsams, 79 penkiems balsams, 67 keturiems balsams;
  • Sakralinės dainos (cantiones sacrae). 2 aštuoniems balsams, 4 keturiems balsams;
  • Magnifikatai. 35 aštuonių partijų.

Taip pat Palestrina rašė muziką himnams, psalmėms, raudoms, litanijoms, antifonams, pasaulietiniams madrigalams. Palestrinos kūrybins palikimas yra milžiniškas. Mišių jis parašė daugiau nei bet kuris kitas to laikmečio kompozitorius. Didesnioji dalis mišių (53) yra parodijos: 31 paremta kitų kompozitorių kūriniais, 22 – paties Palestrinos.[12] Garsiausiais Palestrinos kūriniais minimi:

  • Missa Papae Marcelli (mišios)
  • Stabat Mater (8 balsų magnifikatas)
  • Tu es Petrus (6 balsų motetas)
  • Missa Benedicta es (mišios)
  • Missa Brevis (mišios)
  • Sicut cervus (motetas)
  • Super Flumina Babylonis (4 balsų motetas)

Popiežiaus Marcelio mišios[taisyti | redaguoti kodą]

„Popiežiaus Marcelio mišios“ (Missa Papae Marcelli) įvardijamos garsiausiu Palestrinos kūriniu. Iš ankstyvosios Europos ir renesanso muzikos yra vienas iš dažniausiai atliekamų kūrinių. Mišių sukūrimo legenda siejama su Palestrinos, kaip „bažnytinės muzikos išgelbėtojo“, vardu.[13] Po Palestrinos mirties pradėjo sklisti gandai, esą jis išgelbėjo polifoninę muziką nuo pašalinimo iš bažnyčių. Šią legendą įtvirtino Agostino Agazzari 1607 m. traktate. Esą Tridento susirinkime buvo svarstoma kontrreformacinė katalikų bažnyčios politika ir buvo pasiūlyta uždrausti atlikti polifoninius kūrinius bažnyčiose, nes šie, savo sudėtingumu, yra nesuprantami eiliniams tikintiesiems ir tik atitolina juos nuo tikėjimo. Taip pat, liturginiai tekstai esą sunkiai arba visai nepritaikomi prie polifoninių kūrinių ir sudaro nerišlių balsų skambesį. Buvo siūloma bažnyčiose palikti giedoti paprastas, homofoninės melodijos dainas. Polifoninės muzikos gerbėjai, tarp kurių kardinolas Carlo Borromeo, paprašė Palestrinos, kad jis pateiktų tris kūrinius, kurie geriausiai galėtų parodyti polifoninės muzikos tinkamumą. „Popiežiaus Marcelio mišias“ kardinolai išrinko geriausiu kūriniu ir jos įtikino Tridento susirinkimo dalyvius polifoninės muzikos verte. Iš tikro Tridento susirinkimo dokumentuose šios mišios niekur neminimos ir yra spėjimų, kad jos galbūt visai nebuvo klausomos susirinkime, o dalyviai ne vien iš Palestrinos mišių galėjo susidaryti nuomonę apie polifoninės muzikos reikalingumą.

Mišios pirmąkart publikuotos 1567 m., t.y. 4 metai po Tridento susirinkimo. Pats popiežius Marcelis II mirė 1555 m. Pagal stilistinius ir kompozicinius mišių bruožus, manoma, kad jos sukurtos iki 1562 m. ir tikriausiais visgi turėjo ryšį su Tridento susirinkimu. Gali būti, kad mišios išties sukurtos 1556 m. iškart po popiežiaus Marcelio II mirties. Skirtingai nuo susirinkime iškeltų polifoninės muzikos trūkumų, Palestrinos kūryba buvo aiški, žodžiai išdėstyti suprantamai. Legendą apie polifoninės muzikos „išgelbėjimą“ dar labiau įtvirtino XIX a. katalikų dvasininkas, vienas įtakingiausių Palestrinos kūrybos tyrinėtojų Giuseppe Baini. Mišių kai kurias kompozicines ypatybes galima paaiškinti tuo, kad jos nebuvo paremtos parodija, t.y. anksčiau parašytu paprastesnės formos kūriniu ar kito kompozitoriaus mišiomis, o buvo sukurtos visiškai naujai.

„Popiežiaus Marcelio mišios“ yra šešių balsų, tačiau keletą amžių po to jos buvo atliekamos iškreipta forma. Prie to prisidėjo apie 1590 m. neautorizuotas mišių leidimas, kuriame buvo nurodyti 4 balsai. Dar labiau šį mišių išdėstymą įtvirtino 1619 m. išleistas populiarus keturių balsų Giovanni Francesco Arenio variantas. 1609 m. Francesco Soriano išleido mažiau žinomą aštuonių balsų mišių variantą.[14] Arenio ir Soriano abu buvo Palestrinos pasekėjai. 1917 m. vokiečių kompozitorius Hans Erich Pfitzner paskyrė operą „Palestrina“ vien mišių sukūrimo legendai apdainuoti.[15]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Owen Toller. „Pfitzner's Palestrina: the 'musical legend' and its background“. Toccata Press, – 1997. p. 215
  2. Jerome Roche. „Palestrina“. New York: Oxford University Press, – 1971. ISBN 0-19-314117-5.
  3. Lewis Lockwood, D. Noel O’Regan, Jessie Ann Owens, Oxford Music Online
  4. Lewis Lockwood, D. Noel O’Regan, Jessie Ann Owens, Oxford Music Online
  5. Palestrina Katalikų enciklopedjos tinklalapyje
  6. „Orlando di Lasso Studies“. Ed. Peter Bergquist. Cambridge University Press, - 1999. ISBN:9780521593878. Preface, vii
  7. Oxford Reference
  8. Johann Joseph Fux, The Study of Counterpoint (Gradus ad Parnassum). Tr. Alfred Mann. W.W. Norton & Co., New York, 1965. ISBN 0-393-00277-2
  9. „Harvard Dictionary of Music“. The Beiknap Press of Harvard University Press, - 1975. ISBN 0-674-37501-7. p. 638
  10. Lewis Lockwood, D. Noel O’Regan, Jessie Ann Owens, Oxford Music Online
  11. Oxford Reference
  12. Lewis Lockwood, D. Noel O’Regan, Jessie Ann Owens, Oxford Music Online
  13. „Two Settings of Palestrina's Missa Papae Marcelli“. Ed. Hermann J. Busch. A-R Editions, Inc., 1972 - 106 psl. Preface
  14. „Two Settings of Palestrina's Missa Papae Marcelli“. Ed. Hermann J. Busch. A-R Editions, Inc., 1972 - 106 psl. Preface
  15. Owen Toller. „Pfitzner's Palestrina: the 'musical legend' and its background“. Toccata Press, – 1997.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Giovanni Pierluigi da Palestrina – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka