Aleksandras Sulkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Sulkevičius
lenk. Aleksander Sulkiewicz
Aleksander Sulkiewicz 1900.jpg
Gimė: 1867 m. gruodžio 8 d.
Skersabaliai I, Kalvarijos savivaldybė, Rusijos imperija
Mirė: 1916 m. rugsėjo 18 d. (48 metai)
Stovichva prie Stochido, Rusijos imperija
Palaidotas: Varšuvoje
Tėvas: Aleksandras Sulkevičius
Motina: Rozalija Kričinska
Sutuoktinis(-ė): Jadvyga Balicka
Veikla: Kovotojas už Lenkijos nepriklausomybę, vienas iš Lenkijos socialistų partijos įkurėjų
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras SulkevičiusVikiteka
Kapas Povonzkų karininkų kapinėse

Aleksandras Sulkevičius (lenk. Aleksander Sulkiewicz, tot. Iskander Mirza Huzman Beg Sulkiewicz) (1867 m. gruodžio 8 d. Skersabaliuose, Kalvarijos savivaldybė, Rusijos imperijoje - 1916 m. rugsėjo 18 d. Stovichvoje prie Stochido, Rusijos imperija) – Lenkijos-Lietuvos totorių kilmės žymus kovotojas už Lenkijos nepriklausomybę, lenkų tautos nacionalinis didvyris, Lenkijos socialistas, vienas iš Lenkijos socialistų partijos įkurėjų. Slapyvardis Mykolas (Michał), kartais Juodasis Mykolas (Czarny Michał)

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1867 m. gruodžio 8 d. Skersabaliuose. Tėvas Aleksandras buvo Rusijos imperijos kariuomenės rotmistras, motina kilusi iš totorių didikų šeimos Rozalija Kričinska. Tėvas, buvęs Rusijos kariuomenės karininkas, išėjęs į pensiją su šeima persikėlė gyventi į Osmanų imperiją, kur Aleksandras lankė turkišką mokyklą Stambule. Stambule įsitraukė į lenkų emigrantų bendruomenės gyvenimą. 1877 m. mirė tėvas, apie 1880 m. grįžo gyventi į Suvalkus, vėliau 1881 m. į Seinus. Keturis metus jis lankė vietos mokyklą, kurią baigęs turėjo teisę stoti į junkerių mokyklą, tačiau nuo jaunystės įsijungė į politinę veiklą.

1890 m. gavo darbą Suvalkų iždo departamente, o vėliau darbą muitinėje Kudirkos Naumiestyje ir Kybartuose. Darbą jam padėjo gauti totorius, Vilkaviškio pasienio brigados pulkininkas, o vėliau generolas Janas Vilčinskis. A. Sulkevičiaus dėka, ištisą dešimtmetį į aneksuotą Lenkijos bei Lietuvos teritoriją patekdavo dideli kiekiai draudžiamos literatūros. Taip padėjo ir Lietuvos knygnešiams pervežinėti lietuvišką spaudą.[1] Ilgus metus niekas neįtarė jo užsiimant slapta veikla dėl jo islamiškos religijos, kuri buvo sunkiai suderinama su katalikišais Lenkijos aktyvistais.

Būdamas Vilniuje įsitraukė į pogrindinę socialistų bendruomenę ir tapo Proletariato partijos nariu. 1892 m. dalyvavo taip vadinamoje Paryžiaus konvencijoje, kurios metu buvo įkurta Užsienio Lenkijos socialistų organizacija. 1893 m. vasarą šalia Vilniaus esančiame miške, kartu su Stanisław Wojciechowski, Stefan Bielak, Józef Piłsudski ir Ludwiki Zajkowski dalyvavo socialistų susitikime, kuris įvardijamas kaip pirmasis Lenkijos socialistų partijos kongresas.

1895-1897 m. ir 1899-1902 m. buvo Lenkijos socialistų partijos komitete. 1900 m. baigė darbą muitinėje ir persikraustė gyventi į Lodzę, kur įkūrė spaustuvę, kurioje spausdino socialistinį laikraštį Darbininkas (Robotnik). Carinė valdžia greitai susekė ir uždarė spaustuvę. Pats Sulkevičius nebuvo suimtas, tačiau buvo suimtas Juzefas Pilsudskis, todėl Sulkevičius, kartu su kitais aktyvistais, pradėjo ruošti Pilsudskio išvadavimo planą. 1901 m. gegužės 14 d. Pilsudskiui pavyko pabėgti iš kalėjimo.

1903 m. tapo Kijevo skyriaus Lenkijos socialistų partijos komiteto nariu. Buvo suimtas policijos, tačiau po kelių mėnesių paleistas, dėka gerų rekomendacijų iš buvusių darboviečių. Tuo metu partijoje įvyko skilimas, kurio metu išsiskyrė pronepriklausomos Lenkijos socialistai ir intersocialistai. Sulkevičius pasirinko pronepriklausomos Lenkijos socialistus, kuriems vadovavo Pilsudskis. 1908 m. tapo komiteto nariu.

Prasidėjus I pasauliniam karui įstojo į Lenkų legioną. 1914 m. Pilsudskiui įkūrus Lenkijos Tautos organizaciją tapo šios organizacijos Vilniaus skyriaus vadu. Diplomatiniais reikalais viešėjo Berlyne, Kopenhagoje, Švedijoje ir Kijeve. Vėliau atvyko į Galiciją, iš kur Pilsudskio buvo pasiųstas į Vokietijos imperijos užimtą Varšuvą. Varšuvoje aktyviai dalyvavo Lenkų karinės organizacijos veikloje.

1915 m. vokiečių buvo suimtas, bet greitai paleistas. Persikėlė į Austrijos-Vengrijos okupuotą Lenkijos dalį, kur toliau kovėsi Lenkijos legione. Nepaisydamas daugkartinių bendražygių prašymų pasilikti intendantūroje, išvyko į frontą. 1916 m. paskirtas Lenkijos legiono fronto linijos seržantu. 1916 m. rugsėjo 18 d. vykstant mūšiui Stovichvos kaime prie Stochido upės žuvo teikdamas pagalbą sužeistam draugui papulkininkiui A. Kocui. 1925 m. lapkričio 8 d. jo kūnas buvo pervežtas į Varšuvą, kur jis buvo iškilmingai perlaidotas Povonzkų karininkų kapinėse. Po mirties apdovanotas Virtuti Militari bei Nepriklausomybės kryžiaus ordinais. Buvo vedęs Jadvygą Balicką, su kuria susilaukė trijų vaikų.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Krzesławski J., Aleksander Sulkiewicz, w: "Kronika Ruchu Rewolucyjnego w Polsce" Nr 3(11) lipiec - wrzesień 1937 r.
  • Krzesławski J., Ze wspomnień o Aleksandrze Sulkiewiczu (tow. Michale), w: "Kronika Ruchu Rewolucyjnego w Polsce" Nr 4 październik - grudzień 1935 r.
  • Andrzej Matusiewicz, Mistrz konspiracji, w: Biografie suwalskie, część II (redakcja Małgorzata Pawłowska), Regionalna Pracownia Krajoznawcza i Oddział PTTK "Jaćwież" w Suwałkach, Suwałki 1993, s. 81-83 (z wizerunkiem)
  • Niezłomny Żołnierz o niepodległość Polski, Panteon Polski Nr. 11(15), Lwów 1 czerwca 1925, str.13-15
  • Jerzy Kochański, "Gdyby nie ten litewski Tatar z Trok...?" (If it hadn't been for the Tatar from Troki), Kentaki, 10.11.2008, [9]
  • Michael Palij, "The Ukrainian-Polish defensive alliance, 1919-1921: an aspect of the Ukrainian revolution", CIUS Press, 1995, pg. 26, [10]
  • Michał Klimecki, "Pod rozkazami Piłsudskiego: bitwa pod Kostiuchnówka̜, 4-6 lipca 1916 r", Instytut Wydawniczy Zwia̜zków Zawodowych, 1990, pg. 53
  • Polish Order of the Virtuti Militari Recipients 1792-1992 - S2
  • Joshua D. Zimmerman, "Poles, Jews, and the politics of nationality: the Bund and the Polish Socialist Party in late Tsarist Russia, 1892-1914", Univ of Wisconsin Press, 2004, pg. 29
  • Wacław Jędrzejewicz, Janusz Cisek, "Kalendarium życia Józefa Piłsudskiego, 1867-1935" (Calendar of the life of Józef Piłsudski, 1867-1935), Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1994, pg. 52
  • Stanisław Wojciechowski, Maria Drozdowska, Marian Marek Drozdowski, "Wspomnienia, orędzia, artykuły", Bellona, 1995, pg. 95
  • Bohdan Urbankowski, "Józef Piłsudski: marzyciel i strateg" (Józef Piłsudski: Dreamer and Strategist), ALFA, 1997, pg.86
  • Friszke, Andrzej (1989). O kształt niepodległej. Warszawa: Biblioteka "Więzi". p. 24. ISBN 83-7006-014-5.
  • Jan Dzięgielewski, Jacek Biernacki, "Encyklopedia historii Polski: N-Ż" (Encyclopedia of Polish History: N-Ż), Morex, 1995, pg. 432
  • Związek Kulturalno-Oświatowy Tatarów Rzeczypospolitej Polskiej. (Cultural and Educational Organization of Tatars of the Republic of Poland), Rocznik Tatarski, 1932, pg. 228, 310

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]