Abolcai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Abolcai
blrs. Абольцы, rus. Обoльцы
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Talačyno rajonas
Gyventojų (2019[1]) 135

Abòlcai (blrs. Абольцы; arba Obòlcai, rus. Обoльцы) – agromiestelis šiaurės rytų Baltarusijoje, Vitebsko srities Talačyno rajone. Apylinkės centras. Veikia vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai, biblioteka, paštas.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestelis įsikūręs už 22 km į šiaurės rytus nuo Talačyno, Abaliankos (Obolės) aukštupyje. Vietiniais keliais Abolcai sujungti su plentais P15 ir P25, kurie kertasi netoli miestelio. Dar vienas kelias veda į Kochanavą. Artimiausia geležinkelio stotis Lemnica yra už 7 km į šiaurės rytus (ruožas OršaLepelis).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Katalikų bažnyčia (neišlikusi). 1916 m. nuotrauka

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Abolcai minimi 1387 m., kai Ldk Jogaila čia pastatė katalikų bažnyčią, vieną pirmųjų dabartinės Baltarusijos teritorijoje.[2] Kaip Obolči (Оболчи) gyvenvietė minima XIV a. „Artimų ir tolimų rusų miestų sąraše“. Pilis stūksojo Senuosiuose Abolcuose, 1 km nuo dabartinio miestelio centro.[3]

XV a. – XVI a. pradžioje Abolcai buvo Vitebsko žemės pavieto centras. Išliko keletas Ldk Kazimiero IV privilegijų, kuriomis jis bajorams perdavė vietines valdas. XV a. 2-ojoje pusėje Abolcų valdovai kelis kartus keitėsi, kol Ldk Žygimantas Senasis šią valdą dovanojo savo žmonai Bonai Sforcai.

XVI a. viduryje Abolcai neteko savo reikšmės. 1543 m. karalienė ir didžioji kunigaikštienė Bona Sforca Abolcus su gretimais Smalianais iškeitė į Kovelį, priklausiusį kunigaikščiui Vasilijui Sanguškai. Nuo tol Abolcai ilgam laikui ėmė priklausyti Sanguškų giminės valdoms. Po XVI a. vidurio LDK administracinės-teritorinės reformos Abolcai įėjo į Vitebsko vaivadijos Oršos pavietą.

Miestelyje, 1918 m. rugpjūtis

Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 m. Abolcai atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, Mogiliavo gubernijos Kopysės apskrityje. 1809 m. miestelyje buvo pastatyta nauja katalikų bažnyčia. 1885 m. čia buvo 60 namų,[3] XX a. pradžioje 91 namas, bažnyčia ir cerkvė. Tuo metu dvarą valdė Zareckiai.[3] XIX a. pabaigoje buvo miestelis ir dvaras Oršos apskrities Alionavičų valsčiuje.[4][5]

1918 m. kovo 25 d. Abolcai tapo Baltarusijos Liaudies Respublikos dalimi. Nuo 1919 iki 1924 m. priklausė Rusijos TFSR, 1924 m. kovą perėjo į Baltarusijos TSR sudėtį ir tapo Kochanavos rajono apylinkės centru (nuo 1931 m. liepos 8 d. priklauso Talačyno rajonui).

II pasaulinio karo metu nuo 1941 m. liepos iki 1944 m. liepos miestelis buvo okupuotas Vokietijos. Abolcuose buvo įkurtas getas, kuriame naciai nužudė daugumą Abolcų žydų – apie 150 žmonių.[6]

1969 m. Abolcuose buvo 80 sodybų ir 225 žmonės, 1992 m. – 150 sodybų ir 337 žmonės.[3]

Šventyklos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abolcų katalikų bažnyčia ir stačiatikių cerkvė neišlikusios: katalikų bažnyčią 1960 m. nugriovė sovietų valdžia,[7] o cerkvė sudegė per karą 1941 m., ginantis nuo vokiečių.[8]

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kalbos paplitimas XVI a.[9]

XIV – XVI a. Abaliankos (Obolės) aukštupyje įsikūrę Abolcai ir Orša buvo tolimiausia lietuvių kalbos sala, nuo to meto lietuvių kalbos masyvo nutolusi daugiau kaip per 200 km.[10] Kad čia gyventa lietuvių ir šnekėta lietuviškai, leidžia spręsti keletas faktų: krikštydamas Lietuvą Jogaila 1387 m. vasario 22 d. ediktu pasižadėjo atversti į katalikų tikėjimą visus valstybės lietuvius, tad parapijų steigimas ir katalikiškų bažnyčių statymas Abolcuose bei artimesnėje Ainoje rodo ten gyvenus daug lietuvių (rytų slavai buvo apkrikštyti dar 988 m. ir jų poreikiams buvo statomos cerkvės, tad jiems kurti naujų parapijų ir statyti katalikiškų bažnyčių nereikėjo), lietuvių turėjo būti ir kitur Abaliankos aukštupyje; lietuvius Abolcų apylinkėse rodo vietovardžiai (Szawle – plg. Šiauliai, Bołtuny – plg. Baltūniškės, Parejka – plg. Parija, Antowile – plg. Antaviliai, pagaliau upės Оболянка (Абалянка), miestelio Обольцы (Абольцы) pavadinimai baltiškos kilmės – plg. obuolys);[11][12] XV a. dokumentuose Abolcų apylinkėse randami lietuviški asmenvardžiai – Miłosz Wojszwiłowicz (=Vaišvilos sūnus), Sudimont Dorgiewicz (=Sudimantas Dargio sūnus), Triczis, Swirklis, Juris, Dobutis, Rimejszis ir kt. Lietuviškų asmenvardžių randama ir XVI a. dvarų inventoriuose – Diagil, Gira, Kuprejko, Szownia (: šaunus), Szupienia (: kaimas Šiupieniai) ir kt.; dokumentuose užfiksuota ir lietuviškų oikonimų – Uszwiejka (lietuviškas priešdėlis už-, baltiškas vandenvardis Вейна), Pilkovo (: pilkas), Latygol (plg. Latvygala), Koniec Litevski („Lietuvių galas, kraštas“).[12]

Turimais duomenimis, 1880 m. katalikai (anų lietuvių palikuonys) dar sudarė 10% visų gyventojų. To meto gimimo metrikuose užfiksuota lietuviškų pavardžių, jų pasitaiko ir dabar: Видмонт, Нарбут, Трибуль (Трыбуль).[12]

Dėl Abolcų ir jų apylinkių lietuvių kilmės esama keleto nuomonių. Kai kurie tyrėjai (pvz., H. Lovmianskis, A. Nepokupnas) mano, kad lietuvius čia atkėlė Lietuvos didieji kunigaikščiai, tikriausiai Algirdas. Kitų mokslininkų (pvz., J. Ochmanskio) manymu, ši lietuviška sala yra senųjų Dniepro baltų genčių liekana. Taip pat galima spėlioti, kad iki krikšto ten perkelti kilmingieji šių vietovių artima baltų kalba šnekėjusius žmones sulietuvino. Kad paprasti valstiečiai būtų perkeliami toli į rytus, istoriniuose šaltiniuose duomenų nėra. Išlikę tik vietovardžių ir asmenvardžių, todėl apie Abolcų apylinkių lietuvių kalbos ypatybes, vietinę tarmę spręsti sunku.[12]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Публичная кадастровая карта Республики Беларусь“. Suarchyvuota iš originalo 2021-08-14. Nuoroda tikrinta 2024-01-19.
  2. Обольцы на сайте globus.tut.by
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Кадэты — Ляшчэня / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (галоўны рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. — Мн.: БелЭн. ISBN 985-11-0041-2
  4. Obolce. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VII (Netrebka — Perepiat). Warszawa, 1886, 335 psl. (lenk.)
  5. Obolce. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 397 psl. (lenk.)
  6. «Обольцы» //Российская еврейская энциклопедия Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  7. Ковалевский С. Надгробия валялись в овраге. Сельчане в Толочинском районе восстанавливают старое кладбище, TUT.BY, 27 студзеня 2018 г.
  8. „Храм Успения Пресвятой Богородицы аг. Обольцы Толочинского района“. Nuoroda tikrinta 2021-08-06.
  9. Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. — 2005 — p. 230
  10. Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 59. ISBN 4602020100-004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid prefix (pagalba)
  11. Краткий топонимический словарь Белоруссии / В.А. Жучкевич. – Менск: Изд-во БГУ, 1974. – 448 с. С. 282.
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 Zinkevičius, Z. (1987). Lietuvių kalbos istorija.Iki pirmųjų raštų. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 60. ISBN 4602020100-004. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid prefix (pagalba)