Abakų Lurdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Abakų Lurdas
Abakų Lurdas.JPG

Abakų Lurdas
55°54′31″š. pl. 21°28′05″r. ilg. / 55.908668°š. pl. 21.467926°r. ilg. / 55.908668; 21.467926 (Abakų Lurdas)Koordinatės: 55°54′31″š. pl. 21°28′05″r. ilg. / 55.908668°š. pl. 21.467926°r. ilg. / 55.908668; 21.467926 (Abakų Lurdas)
Vieta Lietuva Abakai, Kretingos raj.
Statusas Naudojamas
Statybų pradžia 1920 m.
Statybų pabaiga 1921 m.
Savininkas Kazimieras Navirauskas
Atidarymas 1921 m.
Paskirtis Lurdas

Abakų Lurdas, dar vadinamas Kartenos Lurdulurdo grota, įrengta Kretingos rajone, Kartenos seniūnijoje, Abakų kaimo šiauriniame pakraštyje, šlaito viršuje netoli Minijos ir Kūlupio santakos (kairiajame krante), 0,7 km į šiaurę nuo kelio  2222  VėžaičiaiMikoliškiaiKartena , nuo Kartenos miestelio priešingoje Minijos upės pusėje.

Akmenų mūro grota su jame stovinčia žmogaus ūgio Švč. Lurdo Marijos skulptūra, kartu su aukščiau stūksančia koplyčia ir gydomąja galia garsėjančiu šaltiniu yra vienas iš Salantų regioninio parko lankytinų objektų. Vieta tikinčiųjų laikoma šventa, puoselėjama ir prižiūrima. Kelyje, vedančiame pro Kartenos piliakalnį, pastatytos rodyklės „Abakų Lurdo grota“.

Informacinė lenta „Abakų Lurdo grota“

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak legendos, Kartenos piliakalnyje stovėjusioje pilyje gyvenę kuršiai upių santakoje įsiterpusiame aukštumos kyšulyje buvo įsirengę alką, kur šalia dabartinės Lurdo vietos, garbino pagonių dievus ir aukojo jiems aukas.[1] Slėnyje išlikęs mitologinis Kartenos akmuo.

XVII a. Abakus Kartenos dvarininkai Sapiegos užrašė Kartenos klebonijai.

Kartenos klebonijos palivarko žemėje, aukštumoje netoli upių santakos, gyveno vienišius Kazimieras Navirauskas. Jo sodyba stovėjo legendomis apipintoje vietovėje, vadinamoje Pastauninko kalnu.[1] Pasakojama, kad aukštumos papėdėje susibėgdavo trys šaltiniai, prie kurių paslaptingai blyksėdavę žiburėliai, lankydavosi laumės. Prie vieno šaltinių, neva turėjusio gydomąją galią, stovėjo medinė koplytėlė, gegužės mėnesį per Kryžiaus dienas rinkdavosi kaimo gyventojai, giedodavo giesmes.

Sodybos šeimininkui K. Navirauskui sykį prisisapnavo, kad netoli šaltinio stovi Švč. Mergelė Marija, o kalvos viršuje – Jėzus Kristus. Šiam sapnui pasikartojus dar du sykius, jis nusprendė pagerbti Mariją ir prie šaltinio pastatyti Lurdo grotą. Jis netrukus ėmėsi darbo ir 1920-1921 m. prie šaltinio iš lauko akmenų išmūrijo grotą, jame pastatydamas Marijos skulptūrą. Aukščiau, ant kalvos, pastatė medinę koplyčią ir betoninę Kristaus, nešančio kryžių, skulptūrą. Skulptūromis pasirūpino ir jas atgabeno Švėkšnos klebonas Julius Maciejauskas.[2] Marijos skulptūra buvo parvežta iš Prancūzijoje esančio Lurdo, o Kristaus – iš Švėkšnos bažnyčios šventoriaus. Darbus pabaigus, Lurdą 1921 m. pašventino Kartenos klebonas Kazimieras Daukša.[1] Tarpukariu prie Lurdo šventovės tikintieji traukdavo per Šv. Petro atlaidus, Gegužines pamaldas, po Šv. Mišių bažnyčioje į čia vyko iškilmingos maldininkų eisenos.

Po karo Lurdą prižiūrėjo vienuolė sesuo Tarcizija (Marija Šiaulinskaitė) iš uždaryto Padvarių pranciškonių vienuolyno. Ji buvo apsistojusi pas Kazimiero Navirausko seserį Akviliną.[1] Ji slapta mokė Abakų ir aplinkinių kaimų vaikus katekizmo, rengė juos prie pirmos Šv. Komunijos, rūpinosi neturtingais vaikais. Sovietmečiu šventa vieta buvo niekinama: koplyčioje vietinis kolūkis pylė grūdus, Lurdo grota buvo aptverta spygliuota viela.[1]

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, prasidėjo naujas Lurdo lankymo pakilimas. 2002 m. jame pirmąkart apsilankė Telšių vyskupas Jonas Boruta.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka