1938 m. Palangos gaisras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1938 m. Palangos gaisras – 1938 m. gegužės 10 dieną kilęs gaisras, kurio metu sudegė apie pusė Palangos miesto pastatų.

Priežastys ir eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaisras prasidėjo gegužės 10 d. ryte, jo priežastimi tyrimo komisija įvardino netinkamai prižiūrėtą klebonijos kaminą. Prie gaisro plitimo prisidėjo tą dieną pūtęs stiprus vėjas, taip pat vangi reakcija į pradėjusią plisti ugnį.

Gegužės 10 d. Palangos klebonas Petras Šniukšta rengėsi vyskupo vizitui; gaminant vaišes apie 10:30 dūmtraukyje buvo pastebėtos pirmosios liepsnos. Vėliau valstybinė komisija (A. Novickis, S. Kairiūkštis, A. Šostakas) nustatė, kad gaisras kilo dėl netinkamai pastatyto kamino: gulstinis kaminas buvo įleistas į statųjį, kuris buvęs sutrūkęs ir nežinia kada valytas. Užsidegęs klebionijos dūmtraukis iš pradžių buvo tik savotiška pramoga pradėjusiems rinktis smalsuoliams. Netrukus liepsnos apėmė klebonijos pastogę, užsidegė antrajame aukšte buvęs klebonijos archyvas. Pro jau nudegusį stogą vėjas pradėjo nešioti liepsnojančius popieriaus lapus, kurie krito ant abipus Vytauto gatvės stovėjusių medinių namų stogų stogų. Iš jos ugnis dėl stipraus vėjo persimetė į gretimus namus, apimdama Vytauto, Jūratės, Pirties, Maironio, Kretingos, Smilčių, Turgaus, Malūnų gatves ir vėliau nusisuko į Senąją Palangą.

1938 m. gegužės 10 d. Palangos gaisras. Deganti Vytauto gatvė

Gaisras per dvi valandas apėmė visą šiaurinę kurorto dalį nuo Ražės upės iki Naglio kalno. Tuo metu Palangoje buvo sausa, atstumai tarp trobų nedideli. Jų stogai – daugiausiai mediniai, skiedrų danga nuo sausros ir kaitros išdžiūvusi ir pasišiaušusi. Liudininkai pasakojo, kad vieną pastatą ugnis sunaikindavo per 15–20 minučių. Liepsnai plisti padėjo dar nesulapoję medžiai.

Tuo metu ugniagesių komandos Palangoje nebuvo. Pirmieji ugniagesiai iš Kretingos ir Klaipėdos atvyko tik apie vidurdienį. Taip pat prisijungė 6-ojo pėstininkų pulko kariai. Tu metu šiaurinė miestelio dalis degė keletoje vietų, o karštis buvo toks stiprus, kad prie degančių trobesių nebuvo galima prieiti arčiau nei per 40–50 metrų. Vytauto ir Jūratės gatvių kampe sudegusio pašto degėsiuose rastame seife rastos iš karščio išsilydžiusios sidabrinės litų monetos. Užsidegę nuvirto telefono ir telegrafo stulpai dėl ko apie 12 valandą jau nebebuvo ryšio su Klaipėda, buvo nutrauktas ir tranzitinis valstybinis telefono ryšis, kuris jungė Rygą, Liepoją, Tilžę ir Karaliaučių.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gaisro metu sudegė 120 gyvenamųjų namų, 180 ūkinių pagalbinių pastatų, pusantro tūkstančio gyventojų liko be pastogės (kituose šaltiniuose – 118 gyvenamųjų namų ir apie 200 kitų statinių. Be pastogės liko daugiau kaip 185 šeimos – apie 1000 žmonių, neskaičiuojant moksleivių ir kurorte laikinai gyvenusių asmenų).[1] 5 valandas trukusio gaisro metu miestas neteko gimnazijos, pašto, keleto pradžios mokyklų, centrinėje miesto dalyje buvusių parduotuvių, turgavietės pastatų, gintaro dirbtuvių ir visos miesto pramoninės dalies. Plynai išdegė visa Vytauto gatvė iki pat dabartinės Žvejų gatvės, išliko vos keli atokiau nuo jos buvę namai. Neliko garsiųjų gintaro dirbtuvių, beveik visų krautuvių.

Dega B. Gutmano namas Vytauto g.

Gaisro nuostoliai sudarė apie 2 mln. litų: pusantro milijono buvo įvertinti sudegę pastatai, puse milijono – kitas turtas ir prekės. Kitą dieną po gaisro skubiam posėdžiui rinkosi Lietuvos Ministrų kabinetas, skyręs 50 tūkst. litų paramos. Parama nukentėjusiems buvo renkama keliose Europos šalyse ir JAV, teigiama, kad pagalbą atsiuntė ir Romos popiežius.[2] Apskaičiuota, kad draudimo kompanijos palangiškiams turės išmokėti apie pusę milijono litų, nors apdrausta buvo tik apie trečdalis miesto pastatų.

Medicinos pagalbos prireikė 166 apdegusiems, persišaldžiusiems ir šoko ištiktiems palangiškiams. Raudonojo Kryžiaus punkte kasdien buvo maitinama apie 600 žmonių. Benamiais tapusiems žmonėms pastogę suteikė poilsio vilos, jiems paskubomis buvo statomi laikini barakai. Nemažai padegėlių išsivažinėjo į gretimus kaimus pas ten gyvenusius gimines. Gyventojams buvo išdalinta apie 35 tūkst. litų surinktų aukų. Žydus rėmė ne tik aplinkinės tautiečių bendruomenės, bet ir JAV žydai.

Padarytos išvados ir miesto pertvarkymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po gaisro Palanga greitai atsistatė. Įvertinus gaisro priežastis Palangos centre leista statyti tik mūrinius pastatus. Buvo nuspręsta gaisro zonoje perplanuoti sklypus – ilgi ir siauri buvo skaidomi taip, kad juose būtų galima statyti vienas nuo kito labiau nutolusius namus. Buvo projektuojamos naujos gatvės, senosios buvo platinamos iki 18 metrų. Finansų ministro buvo prašoma suteikti ilgametį kreditą, paskolą pradedant grąžinti po 5 metų. Taip pat buvo prašoma leisti iš Latvijos plytas įsivežti be muito, nes Palangoje jų trūko.

Tais pačiais metais išduoti leidimai statyti 77 gyvenamus namus, 70 ūkio trobesių, 3 dirbtuves, 2 kalves. Buvo sukurta namų savininkų draugija. Vytauto gatvėje buvo pastatytas pirmasis daugiabutis namas, skirtas dešimčiai šeimų. Vietoj sudegusių mažų krautuvėlių netoli sinagogos dabartinėje vasaros fontano aikštėje buvo pastatyta didelė prekybinė halė. Palangai didesnį dėmesį ėmė skirti valstybė. Buvo pradėta statyti autobusų stotis, nauji pašto rūmai, šalia vaistinės atsirado kino teatras. Per metus nuo gaisro buvo pastatyta nauja pradinė mokykla, kurios mansardoje buvo įrengtas 200 vietų viešbutis ekskursantams.

Gaisras turėjo poveikį ir kurorto gyvenimui: 1938 m. vasarą Palangą aplankė beveik 3 tūkst. poilsiautojų, kitais metais jų skaičius jau siekė 10 tūkst. 1939 m. buvo projektuojama didelio modernaus viešbučio statyba. Dar daugiau planų liko neįgyvendinta, nes juos sustabdė Lietuvos okupacija ir vėliau prasidėjęs karas.

Palangos gaisras paskatino vyriausybę rimtoms teisinio reguliavimo permainoms: inžinieriaus Novickio teigimu, būtent po Palangos gaisro ir 1938 m. rugpjūčio 6 d. įvykusio naktinio Vilkijos gaisro priimtas Miestų žemių tvarkymo įstatymas ir Kaimo statybos įstatymas, taip pat buvo planuojamas Miestų planavimo ir tvarkymo įstatymas,[3] nors jo iki sovietinės okupacijos nepavyko priimti.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Siaubingas gaisras Palangoje. Lietuvos žinios. 1938 05 11. p.1, 10.
  2. Pusę kurorto nušlavęs gaisras pakeitė Palangos veidą, Lietuvos rytas, 2018-05-10
  3. Inž. Novickis, Miestų tvarkymo trūkumai ir gaisrai, Ugniagesys., 1939, nr. 5, p. 16-17.