Pereiti prie turinio

1919 m. Lenkų karinės organizacijos sąmokslas Lietuvoje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1919 m. Lenkų karinės organizacijos sąmokslas Lietuvoje
Data 1919 m. rugpjūtis – 1919 m. rugsėjis
Vieta Kaunas, Lietuva
Rezultatas Sąmokslas išaiškintas, perversmo planuotojai areštuoti
Konflikto šalys
Lenkija Lenkų karinė organizacija (POW) Lietuva Lietuvos valdžiai lojalios pajėgos
Nuostoliai
Areštuota daug POW narių Lietuvoje, 117 nuteisti

1919 m. Lenkų karinės organizacijos sąmokslas Lietuvoje – nesėkmingas Juzefo Pilsudskio bandymas nuversti esamą Lietuvos vyriausybę, vadovaujamą ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus, ir pakeisti ją prolenkiška valdžia, kuri sutiktų su sąjunga su Lenkija. Perversmą 1919 m. rugpjūtį įgyvendinti turėjo Lenkijos žvalgybos agentūra Lenkų karinė organizacija (POW). Perversmas turėjo atrodyti kaip vietinė lietuvių iniciatyva išlaisvinti Lietuvos valdžią nuo Vokietijos įtakos. POW tikėjosi prijaučiančių Lietuvos aktyvistų pagalbos. Perversmą sutrukdė nepakankamas veiksmų koordinavimas ir palaikymo iš lietuvių pusės trūkumas.

Po lenkų įvykdyto Seinų sukilimo Lietuvos karinė žvalgyba sustiprino lenkų mažumos ir jų šalininkų stebėjimą Lietuvoje ir atskleidė rengiamą perversmą. Lietuviai, nežinodami kas priklausė POW, suėmė daug lenkų aktyvistų ir taip destabilizavo POW tinklą, kad to pakako perversmui sustabdyti. Vėliau buvo gautas visas POW narių sąrašas ir POW Lietuvoje buvo likviduota. Perversmas prisidėjo prie tolimesnio Lenkijos–Lietuvos santykių suprastėjimo.

Priešistorė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juzefas Pilsudskis su aukščiausiąja POW vadovybe, 1917 m.
Leitenantas Adam Rudnicki, Seinų sukilimo vadas, su kolegomis, 1919 m. rugpjūtis

Apie du šimtus metų Lenkija ir Lietuva buvo viena valstybė, Abiejų Tautų Respublika (ATR), nuo Liublino unijos, pasirašytos 1569 m., iki Trečiojo padalinimo 1795 m. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui tiek Lenkija, tiek Lietuva atgavo nepriklausomybę, bet netrukus įsivėlė į teritorinius ginčus dėl Suvalkų ir Vilniaus kraštų. Vykstant Lenkijos–sovietų karui, Lenkija pradėjo puolimą prieš Sovietų Sąjungą ir 1919 m. balandį, Vilniaus puolimo metu, užėmė Vilnių. Lietuviai laikė Vilnių savo istorine sostine ir neatsiejama etnografinės Lietuvos dalimi, o Lenkija, dėl didelės lenkų gyventojų dalies Vilniuje, laikė jį savo miestu. J. Pilsudskis siekė sąjungos su Lietuva, tikėdamasis atgaivinti senąją ATR (ar išplėsti ją iki Tarpjūrio federacijos).[1] Lietuviai tikėjo, kad jie prarastų savo suverenitetą siūlomoje federacijoje ir norėjo savo nacionalinės valstybės.[2] Nors Lenkijos–Lietuvos santykiai ne iš pat pradžių buvo priešiški, jie tolydžio prastėjo kiekvienai šaliai nesileidžiant į kompromisus.

Įtampai augant, Lietuva paprašė Antantės aukščiausiosios tarybos įsikišimo. Taryba pasiūlė dvi demarkacijos linijas, turėjusias užkirsti kelią kariniams veiksmams, suplanuotas atitinkamai 1919 m. birželio ir liepos mėnesiais (antroji demarkacijos linija žinoma kaip Fošo linija).[3] Tačiau Lenkija ignoravo abi linijas ir veržėsi giliau į Lietuvos kontroliuojamas teritorijas.[4] Susidūręs su Antantės spaudimu, J. Pilsudskis, ženkliai prisidėjęs prie perversmo planavimo, siekė išvengti atvirų Lenkijos–Lietuvos karo veiksmų, kurie pareikalautų daug aukų ir dar labiau pakeltų įtampą tarp Lenkijos ir Lietuvos.[5] Vietoje to, J. Pilsudskis nutarė surengti Lietuvos valdžios perversmą, manydamas, kad Lenkijos šalininkų Lietuvoje pakaks šiam įvykdyti.[5][6]

Pasiruošimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Planavimas prasidėjo 1919 m. liepos viduryje.[7] Tuo metu Lenkija pasirašė paliaubas Lenkijos–Ukrainos kare, į Lietuvą iš šiaurės įsiveržė bermontininkai[7], o Lietuvos kariuomenę palikinėjo saksų savanoriai.[8] J. Pilsudskis perversmui planavo panaudoti Lenkų karinę organizaciją (POW), jo paties Pirmojo pasaulinio karo metu įkurtą pogrindinę organizaciją.[9][10] Liepos 31 d. J. Pilsudskis ir lenkų diplomatas Leon Wasilewski atvyko į Vilnių, tuo metu kontroliuojamą Lenkijos. J. Pilsudskio vizitas neturėjo aiškaus paaiškinimo.[11] Jis vėliau teigė atvykęs tartis su lietuviais, vadovaujamais Augustino Voldemaro,[12], o Lietuvos istoriko Vytauto Lesčiaus teigimu, J. Pilsudskis vykdė derybas su prolenkiškais turto savininkais iš Vilniaus regiono.[7] Rugpjūčio 3 d. L. Wasilewski atvyko į Kauną, laikinąją Lietuvos sostinę, deryboms su ministru pirmininku Mykolu Sleževičiumi. Atvykusieji iš Lenkijos pareiškė, kad Lenkija neturėjo planų aneksuoti Lietuvą, ir pasiūlė surengti referendumą ginčijamose teritorijose, leidžiantį vietos gyventojams pareikšti savo pageidavimus dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei.[13] Lietuviai atmetė referendumo idėją teigdami, kad ginčijamos teritorijos buvo neatskiriama Lietuvos dalis.[13] Deryboms nutrūkus, rugpjūčio 7 d. L. Wasilewski išvyko iš Kauno. Derybos buvo panaudotos įvertinti perversmo galimybei, POW pasirengimui ir lietuvių diplomatų požiūriui į uniją su Lenkija.[14][15]

Po nepavykusios L. Wasilewski diplomatinės misijos, Lenkijos laikraščiai padidino savo antilietuvišką propagandą.[16] Buvo teigiama, kad Lietuvos Taryba yra vokiečių marionetė, ignoruojanti populiarią sąjungos su Lenkija idėją, kadangi tokia sąjunga nutrauktų Vokietijos įtaką valstybėje.[17] Lenkijos žiniasklaida toliau pranešinėjo apie didėjančias antivyriausybines nuotaikas Lietuvoje.[17] Ši informacija buvo suderinta su Lenkijos kuriamu perversmo įvaizdžiu, pagal kurį perversmas būtų vaizduojamas kaip vietos gyventojų iniciatyva išlaisvinti Lietuvą nuo Vokietijos dominavimo.[18] Perversmo planuotojai kliovėsi karine Lenkijos kariuomenės intervencija,[19] o Lenkijos vyriausybė laikė, jog ji neįkvėpė perversmo. Oficialūs Lenkijos plano tikslai buvo „1) sukurti nepriklausomą Lietuvą, galingą, tikrai demokratišką, savanoriškai sujungtą sąjunga su Lenkija su kiek galima didesne vidine autonomija, ir 2) lenkų mažumos Lietuvoje priėmimas kaip partnerio Lietuvos valdžioje bei lenkų kalbos pripažinimas lygia lietuvių kalbai Lietuvoje.“[20]

POW užverbavo Lietuvos aktyvistus Stanislovą Narutavičių, Juozą Gabrį, Jurgį Aukštuolaitį ir Klemensą Vaitiekūną.[21] 1919 m. rugpjūčio 20-22 d. L. Wasilewski ir Tadeusz Kasprzycki kartu su S. Narutavičiumi ir J. Aukštuolaičiu suplanavo perversmo detales.[22] Nutarta perversmą įvykdyti naktį iš rugpjūčio 28 d. į 29 d.[22] Perversmo metu sukilėliai turėjo užgrobti Kauną ir jį išlaikyti iki Lenkijos kariuomenės, pakviestos miesto apsaugai, atvykimo. Lietuvos Taryba ir vyriausybė turėjo būti nuverstos ir pakeistas prolenkiška valdžia. Generolas Silvestras Žukauskas turėjo būti paskirtas naujosios Lietuvos valdžios kariniu diktatoriumi, J. Aukštuolaitis – jo pavaduotoju, S. Narutavičius – civilinės vyriausybės vadovu.[23] Generolas S. Žukauskas, tuometinis vyriausiasis Lietuvos pajėgų vadas, nebuvo informuotas apie perversmą, tačiau jis buvo žinomas dėl jo palankaus požiūrio į Lenkiją ir buvo tikimasi, kad prisijungs prie perversmo šiam prasidėjus.[24] Kitos naujosios valdžios pareigybės buvo saugomos Mykolui Biržiškai, Jonui Vileišiui, Steponui Kairiui, Juozui Tūbeliui ir kitiems, taip pat nežinantiems apie perversmą.[22] J. Aukštuolaičiui buvo suteikta 800 000 ir pažadėta dar 300 000 vokietijos markių perversmui finansuoti.[25]

Perversmo išaiškinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos–Lenkijos demarkacinių linijų žemėlapis, vaizduojantis 1919 m. birželio 18 d. (šviesiai žalia) ir liepos 26 d. (tamsiai žalia) linijas. Lenkija ignoravo abi linijas ir tęsė puolimus iki pat šviesiai oranžinės linijos.

Galiausiai perversmas neįvyko dėl prastos komunikacijos ir pernelyg didelio kai kurių POW aktyvistų entuziazmo. J. Pilsudskiui nepavyko atkalbėti vietinių POW aktyvistų nuo Seinų sukilimo vykdymo Suvalkų regione. Aktyvistai nepaisė jo rekomendacijų ir pradėjo sukilimą, kuris, nors ir buvo sėkmingas, užkirto kelią perversmui visoje šalyje.[5] POW nariai Lietuvoje teigė, jog Seinų sukilimas pakenkė jų reputacijai ir daug buvusių POW palaikančiųjų atmetė verbuotojų siūlymus prisijungti prie organizacijos.[26]

Perversmas buvo atidėtas iki 1919 m. rugsėjo 1 d. Nepaisant to, dalis POW aktyvistų pradėjo veiksmus – telegrafo linijų ir geležinkelių gadinimą – pagal seną planą, naktį iš rugpjūčio 27 d. į 28 d.[27] Lietuvos žvalgyba perėmė ir iššifravo įsakymą uždelsti perversmą.[27] Žvalgybai ir anksčiau buvo žinoma dalis lenkų planų, išskyrus dalyvius ir laiką. Rugpjūčio 28 d. Lietuvos valdžiai buvo pranešta apie nutrauktas telegrafo linijas ir perimtą įsakymą, tačiau tai nebuvo palaikyta grėsme ir adekvačių veiksmų nebuvo imtasi.[28]

Aštuoniolikos Lietuvos kariuomenės pareigūnų grupė, gavusi sutikimą iš M. Šleževičiaus, pradėjo veiklą prieš perversmą.[28] Manydami, kad POW nariai infiltravo kariuomenę, jie slaptai nutarė pradėti masinius lenkus palaikančiųjų areštus naktį iš rugpjūčio 28 d. į 29 d.[28] Kadangi perversmo organizatoriai tiksliai nebuvo žinomi, lietuviai areštavo žinomus lenkų aktyvistus Kaune. Pirmą naktį buvo areštuota keliasdešimt lenkų, tarp jų J. Aukštuolaitis ir 23 Lietuvos kariuomenėje tarnavę pareigūnai lenkai. Antrąją naktį areštuotųjų lenkų skaičius pakilo iki 200.[28] Kaune paskelbta nepaprastoji padėtis. Lenkijos spauda pranešė apie masinius lenkų aktyvistų areštus, „kurie negali būti apkaltinti niekuo kitu, tik buvimu lenkais“ ir konstatavo, jog tai tik iliustruoja sistematišką antilenkišką politiką, vykdomą Vokietijos įtakoje esančios Lietuvos valdžios.[18]

Kadangi POW narių sąrašas lietuviams nebuvo žinomas, pagrindiniai organizacijos vadai nebuvo sulaikyti.[29] Be to, POW šakos liko veikti provincijose. Todėl 1919 m. rugsėjo 17 d. buvo išleisti nauji nurodymai vykdyti perversmą rugsėjo gale.[29] Šis perversmas taip pat buvo išaiškintas. Viena lietuvė įtikino Petrą Vrublevskį, POW vadovybės atstovą Vilniuje, perduoti POW dokumentų archyvą lietuviams.[29] Rugsėjo 21 d. lietuviai gavo pilną sąrašą POW narių bei juos palaikančiųjų ir juos per kelias dienas areštavo.[30] POW skyrius Lietuvoje nustojo egzistuoti ir buvo likviduotas.

Pasekmės ir vertinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karinio teismo proceso Lietuvoje, vykusio 1920 m. gruodžio 11-24 d., apkaltinta 117 asmenų.[31] Šešiems vadams paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Bausmės kitiems įvairavo nuo 8 mėnesių iki 15 metų laisvės atėmimo. Bent penkiolika asmenų buvo paleisti. Iki 1928 m. Lietuvos kalėjimuose nebeliko POW narių: šie arba buvo paleisti, arba iškeisti į kalinius lietuvius.[31] Generolas S. Žukauskas pašalintas iš vadovaujamųjų pareigų ir visą likusią savo karjerą buvo žinomas kaip prijaučiantis Lenkijai.[6] Lenkijos valdžia iš pradžių neigė perversmą, vėliau pripažino, jog perversmą planavo vietiniai, bet išsigynė visų sąsajų su juo.[18] Perversmas dar labiau pablogino Lenkijos–Lietuvos santykius. Lietuviai dar mažiau norėjo leistis į kompromisus su kaimynine šalimi bei bijojo Lenkijos aneksijos.[32]

Planuotas perversmas buvo kritikuojamas istorikų kaip nerealus dėl toliau pateikiamų priežasčių. J. Pilsudskio planas rėmėsi netikromis prielaidomis ir klaidinga žvalgybine informacija, kuri teigė, jog M. Šleževičiaus valdžia buvo nepopuliari, o Lietuvos liaudis jautė prielankumą Lenkijai.[33] Nė vienas žymus lietuvių politikas nepareiškė paramos planui; planas rėmėsi generolo S. Žukausko parama, kurio noras įsitraukti į perversmą taip ir nebuvo patvirtintas; S. Narutavičius, kuris buvo numatytas kaip būsimos civilinės valdžios vadovas, buvo lenkas; POW buvo silpna ir nesugebėjo suvaldyti situacijos perversmui susidūrus su žymiu pasipriešinimu; Lenkijos armijos intervencija būtų pareikalavusi aukų ir tokiu būdu užgožusi savanoriškos šalių unijos idėją.[20] Vienintelė perversmą palaikiusi liaudies dalis buvo lenkų mažuma Lietuvoje, vis labiau marginalizuota Lietuvos valdžios politikos.[34] Nepaisant to, 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, mažuma sudarė 3,2 % gyventojų už Vilniaus krašto ribų.[35] Be to, perversmas buvo pasmerktas prastos POW komunikacijos ir pernelyg didelio aktyvistų entuziazmo.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Lane, Thomas (2001). Lithuania: Stepping Westward. Routledge. pp. 7–8. ISBN 0-415-26731-5.
  2. ↑ Snyder, Timothy (2004). The Reconstruction of Nations: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, 1569–1999. Yale University Press. pp. 62–63. ISBN 0-300-10586-X.
  3. ↑ Alfonsas Eidintas; Vytautas Tuskenis Zalys; Edvardas Tuskenis (1999-10-01). Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918-1940. Palgrave Macmillan. p. 72. ISBN 978-0-312-22458-5. Nuoroda tikrinta 22 June 2012.
  4. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 254. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Mańczuk, Tadeusz (2003). „Z Orłem przeciw Pogoni. Powstanie sejneńskie 1919“. Mówią Wieki (lenkų). 12 (258): 32–37. Suarchyvuotas originalas 2007-12-23.
  6. ↑ 6,0 6,1 Senn, Alfred Erich (1966). The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question, 1920–1928. Studies in East European history. Brill Archive. p. 21. LCC 67086623 .
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 261. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  8. ↑ Čekutis, Ričardas; Dalius Žygelis (2007-01-29). „Laisvės kryžkelės. 1918–1920 m. laisvės kovos“. Bernardinai.lt. Nuoroda tikrinta 2008-08-25.
  9. ↑ The Great Powers lithuania and the Vilna Question, 1920-1928. Brill Archive. pp. 21–. GGKEY:2DTJ4TX0Y3Y. Nuoroda tikrinta 22 June 2012.
  10. ↑ Norman Davies (2005). God's Playground: A History of Poland in Two Volumes. Oxford University Press. pp. 282–. ISBN 978-0-19-925340-1. Nuoroda tikrinta 22 June 2012.
  11. ↑ Senn, Alfred Erich (1975) [1959]. The Emergence of Modern Lithuania. Greenwood Press. pp. 167. ISBN 0-8371-7780-4.
  12. ↑ Senn, Alfred Erich (1975) [1959]. The Emergence of Modern Lithuania. Greenwood Press. pp. 167–168. ISBN 0-8371-7780-4.
  13. ↑ 13,0 13,1 Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920 (lenkų). Książka i Wiedza. pp. 56–57. ISBN 83-05-12769-9.
  14. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. pp. 261–262. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  15. ↑ Senn, Alfred Erich (1966). The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question, 1920–1928. Studies in East European history. Brill Archive. p. 20. LCC 67086623 .
  16. ↑ Senn, Alfred Erich (1975) [1959]. The Emergence of Modern Lithuania. Greenwood Press. pp. 147. ISBN 0-8371-7780-4.
  17. ↑ 17,0 17,1 Senn, Alfred Erich (1975) [1959]. The Emergence of Modern Lithuania. Greenwood Press. pp. 148. ISBN 0-8371-7780-4.
  18. ↑ 18,0 18,1 18,2 Senn, Alfred Erich (1975) [1959]. The Emergence of Modern Lithuania. Greenwood Press. pp. 149. ISBN 0-8371-7780-4.
  19. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. pp. 261, 266, 269. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  20. ↑ 20,0 20,1 Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920 (lenkų). Książka i Wiedza. p. 65. ISBN 83-05-12769-9.
  21. ↑ Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920 (lenkų). Książka i Wiedza. pp. 60–61, 64. ISBN 83-05-12769-9.
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 265. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  23. ↑ Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Książka i Wiedza. p. 64. ISBN 83-05-12769-9.
  24. ↑ Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Książka i Wiedza. p. 61. ISBN 83-05-12769-9.
  25. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 266. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  26. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. pp. 259–278. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  27. ↑ 27,0 27,1 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 267. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  28. ↑ 28,0 28,1 28,2 28,3 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 268. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  29. ↑ 29,0 29,1 29,2 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 269. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  30. ↑ Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. pp. 269–270. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  31. ↑ 31,0 31,1 Lesčius, Vytautas (2004). Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 (PDF). Lietuvos kariuomenės istorija. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. p. 270. ISBN 9955-423-23-4. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-18. Nuoroda tikrinta 2016-10-17.
  32. ↑ Senn, Alfred Erich (1966). The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question, 1920–1928. Studies in East European history. Brill Archive. pp. 21–22. LCC 67086623 .
  33. ↑ Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Książka i Wiedza. pp. 58–59. ISBN 83-05-12769-9.
  34. ↑ Łossowski, Piotr (1995). Konflikt polsko-litewski 1918–1920. Książka i Wiedza. pp. 62–63. ISBN 83-05-12769-9.
  35. ↑ Vaitiekūnas, Stasys (2006). Lietuvos gyventojai: Per du tūkstantmečius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 189. ISBN 5-420-01585-4.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=1919_m._Lenkų_karinės_organizacijos_sąmokslas_Lietuvoje&oldid=7426086"