Šventosios senovės gyvenvietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šventosios senovės gyvenvietė
[[Image:|280px]]

Šventosios senovės gyvenvietė
Koordinatės
55°59′17″ š. pl. 21°5′10″ r. ilg. / 55.98806°š. pl. 21.08611°r. ilg. / 55.98806; 21.08611Koordinatės: 55°59′17″ š. pl. 21°5′10″ r. ilg. / 55.98806°š. pl. 21.08611°r. ilg. / 55.98806; 21.08611
Savivaldybė Palangos savivaldybė
Plotas 6,292646 km²
Tirtas nuo 1966 m.
Registro Nr. MC1813/A1705/AR22

Šventosios senovės gyvenvietė – archeologinė vietovė vakarų Lietuvoje, Baltijos jūros pakrantėje, Palangos savivaldybėje, tarp buvusių Šventosios ir Kunigiškių kaimų. Atkasta XX a. vid. nusausinus pelkę.

Čia rastos 42 akmens amžiaus gyvenvietės, iš kurių didesnė dalis priklausė Narvos kultūrai (3 tūkstantmetis pr. m. e.), kitos – Pamarių kultūrai (3–2 tūkstanmečiai pr. m. e.) bei abiem kultūroms. Pamarių kultūra paprastai sudaro viršutinį kultūrinį sluoksnį.

Kultūrinis sluoksnis sužalotas melioracijos, statybų metu, nuo 1967 m. iki 2008 m. ištirtas apie 13 600 m² plotas[1].

Radiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Narvos kultūros radiniai: Rasta daug vertingų radinių: žvejybos reikmenų (medinių bučių, irklų, luotų, butinių, tinklų iš liepos karnos, žievinių plūdžių), žuvų ašakų, žvėrių kaulų, medžioklės ginklų (iečių su titnaginiais ir kauliniais ietigaliais, lankų, strėlių su titnaginiais, rečiau mediniais antgaliais), medinių namų apyvokos daiktų (šaukštų, geldų, titnago gremžtukų, menturių, gramdukų), papuošalų (gintarinių kabučių, sagčių, karolių, grandžių, taip pat amuletų iš žvėrių dantų ir ilčių), apeiginių rykų (~2 m ilgio stulpinė figūra su žmogaus galva, 2 apeiginės lazdos iš briedžio rago, lingės galvutės pavidalo apeiginio samčio rankena). Atkasta gintaro dirbtuvė su žaliava ir ruošiniais. Joje gaminti kabučiai ir sagutės šiauriečiams, gyvenusiems dabartinėje Estijos, Suomijos, Novgorodo srities teritorijose. Narvos kultūros žmonės gintaro sakų gabalėlyje pragręžę skylutę, turėjo pakabuką, gamino sagutes, figūrėles, gintarinius vamzdelinius karolius, nors norint išgauti vamzdelio formą iš gintaro gabalėlio reikėjo įdėti nemažai pastangų. Tuo metu nebuvo vertinami margaspalviai gintarai, bet ypač patiko vienspalvis, lygus, medaus spalvos gintaras[2]. Būdinga mažai ornamentuota keramika, molyje gausu sraigių priemaišų. Būstai stulpinės statybos, keturkampiai, su pėdžių eilute per vidurį.

Pamario kultūros radiniai: Plokščiadugnė virvelių, eglučių ir gnaibytų įspaudėlių ornamentu puošta keramika (puodynės, įvairios taurės, amforos, pailgi bei apskriti dubenėliai), taip pat rasti akmens dirbiniai (įtveriamieji bei vienas laivinis kirviai, gremžtukai, peiliai, tinklo pasvarai, trikampiai ir širdiški titnaginiai strėlių antgaliai), mediniai rakandai (geldos, kūlės), papuošalai (gintariniai kabučiai, grandys, skridiniai, karoliai).

Kiek tolėliau aptikta užtvanka žuvims gaudyti – 32 m ilgio aptvaru, suręstu iš dviejų eilių poromis sukastų kuolų, apjuostų gulsčiomis kartimis. Taip pat rasti 3 žmonių žandikauliai (priskiriami europidų antropologinei rasei). Prie Šventosios upės rastas žalvario amžiaus pjautuvas.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19661972 m. Šventosios gyvenvietę tyrė istorijos instituto archeologai, vadovaujami Rimutės Rimantienės. Nuo 1982 m. vėl tęsti kasinėjimai[3]. Radiniai saugomi Palangos gintaro muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Šventosios senovės gyvenvietė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-12-01. 
  2. http://www.ambergallery.lt/lt/disp.php?itm=lt_amber%2Flt_amber_1
  3. Šventosios senovės gyvenvietė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 240 psl.