Šilalės Aukuro akmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šilalės Aukuro akmuo
Silale Aukuro akmuo 2006 1.JPG
Aukuro akmuo iš pietryčių

Šilalės Aukuro akmuo
Koordinatės
56°09′15″N 21°33′45″E / 56.154119°N 21.562492°E / 56.154119; 21.562492Koordinatės: 56°09′15″N 21°33′45″E / 56.154119°N 21.562492°E / 56.154119; 21.562492
Savivaldybė Skuodo rajono savivaldybė
Seniūnija Mosėdžio seniūnija
Aukštis 0,9 m
Plotas 0,00012 ha
Naudotas I tūkstantmetisXVII a.
Žvalgytas 1960, 1966, 1990, 2001, 2003, 2006 m.
Tirtas 1970 m.
Registro Nr. 3249 /M251; AR969/

Šilalės akmuo su plokščiadugniu dubeniu, vad. Aukuru (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 3249, senas registro kodas - M251, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR969) – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šilalėje (Mosėdžio seniūnija), 0,3 km į pietryčius nuo Šakalės upelio, 0,11 km į vakarus nuo kelio SkuodasPlungė.

Aukuro akmuo iš vakarų pusės

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dubenėtas akmuo pilkšvai rusvas, stambiai grūdėtas, 1,28 m skersmens, 86–90 cm aukščio. Apatinė dalis stambiai apskaldyta, nelygi, netašyta. Viršuje, 40–50 cm aukštyje šonai šiurkščiai aptašyti suteikiant akmeniui apskritą formą. Viršutinė plokštuma apskrita, nežymiai žemėjanti link pakraščių, 110 cm skersmens. Ties jos viduriu yra 10–11 cm gylio dubuo plokščiu dugnu ir nuožulniomis sienelėmis, kurio skersmuo viršuje – 32 cm, ties dugnu – 28 cm.

Teritorijos plotas – 0,00012 ha.

Į pietvakarius stūkso penktasis pagal dydį Lietuvoje akmuo – Šilalės Didysis kūlis.

Akmuo su dubeniu, vad. Aukuru

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmuo stūkso kalvelėje, kurioje XX a. pr. dar augo senas ąžuolynas. Kalvelę supo pelkė, per kurią link kaimo vedė kūlgrinda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šioje vietovėje jaunimas rengdavo gegužines.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[1] 2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą,[2] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akmenį 1960 m. aptiko Ignas Jablonskis.[4] 1966 m. žvalgė Vytautas Daugudis, 1990 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2001, 2006 m. – Julius Kanarskas, 2003 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). 1970 m. tyrinėjo Vytautas Urbanavičius (Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas).

Nustatyta, kad akmuo stovėjo pagonių šventykloje, ant akmenų pastovo, šalia židinio, šiaurinėje jo pusėje, pasviręs į jį žemesniąja pusę. Židinys buvo įrengtas 1,5 m skersmens ir 0,7 m gylio duobėje, kurios dugno pakraštys buvęs apjuostas 10–15 cm dydžio akmenų vainikėlio, o nuolaidūs šlaitai grįsti didesniais akmenimis. Iš židinyje rastų anglių nustatyta, kad ugnis kūrenta ne vieną kartą. Ilgesnį laiką degintas beržas, ąžuolas. Be to, rasta pušies žievių, kadagių anglių, susilydžiusio gintaro bei sakų. Vėliau šventvietė dėl tam tikrų priežasčių buvo apleista. Vėl ją atgaivinus, židinys nebuvo nuolat kurstomas, ugnis kūrenta tik tam tikromis progomis. Tuo metu į židinį pateko ir molinių puodo šukių, datuojamų XVXVII a. Šventyklą naikinant, akmuo buvęs įverstas į šalia iškastą duobę.[5]

Datuojamas I tūkstantmečiuXVII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. Vilnius, 1973. - P. 171
  2. Valstybės žinios - 2004, sausio 21. - Nr. 11. - P. 98
  3. Kultūros vertybių registras: Akmuo su dubeniu, Skuodo r. sav., Šilalės k. (Mosėdžio sen.)
  4. Ignas Jablonskis. Dubenėtieji akmenys Kretingos ir Skuodo r. - Kraštotyra, 1969. - P. 112
  5. Vytautas Urbanavičius. Mitologinių akmenų aplinkos tyrinėjimai 1970-1971 m. - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970–1971 metais. Vilnius, 1972. - P. 79–80