Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia

55°56′08″š. pl. 23°18′31″r. ilg. / 55.93558°š. pl. 23.30854°r. ilg. / 55.93558; 23.30854

Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia
Tikėjimo srovė	liuteronai
Savivaldybė	Šiauliai
Gyvenvietė	Šiauliai
Adresas	Vilniaus g. 202
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta	1854 m.
Stilius	istorizmas

Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia – buvusi evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia Šiauliuose. Pastaraisiais metais bendruomenė aptarnaujama Šiaulių jungtinės metodistų bažnyčios patalpose Lydos g. 9. Buvusios bažnyčios vietoje Vilniaus g. 202 stovi Prekybos namai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Evangelikai liuteronai Šiaulių krašte pradėjo kurtis XVII–XVIII a. Šiaulių ekonomijos administratoriumi tapus Antanui Tyzenhauzui, buvo steigiami palivarkai, manufaktūros. Daugėjant krašte evangelikų liuteronų, 1793 m. šiai bendruomenei aptarnauti buvo įsteigti maldos namai. Jie nuo 1800 m. veikė mūriniame name dabartinėje Vilniaus g. 136. Augant parapijiečių skaičiui ir vystantis Šiauliams, senųjų maldos namų nepakako, todėl atsirado poreikis statyti naujus. Naujoji evangelikų liuteronų bažnyčia prie turgaus pastatyta 1851–1854 m. kunigo Aleksandro Distono rūpesčiu. Aukomis, statybinėmis medžiagomis prisidėjo apylinkių dvarininkai fon der Ropai (von der Ropp), Bufolai (Boufal) ir parapijiečiai. Patvirtintas bažnyčios projektas buvo gautas iš Sankt Peterburgo. Statyboms sklypą dovanojo Balhauzų šeima. 1854 m. gruodžio 21 d., po to kai pastatą priėmė Kauno statybos komisija, naująją mūrinę bažnyčią pašventino Kuršo generalsuperintendentas Karlas Liudvikas Vilpertas. Sekančiais metais meistras Hermanas iš Liepojos bažnyčioje iš suaukotų lėšų pastatė 6 registrų vargonus. Pamaldos Šiauliuose buvo laikomos 14–17 kartų per metus vokiečių ir latvių kalbomis.^[1]

Šiaulių evangelikų liuteronų parapija 1832–1919 m. buvo pavaldi Kuršo konsistorijos Vilniaus apygardai.^[2] Šiaulių bažnyčia nuo pat įkūrimo XVIII pab. iki uždarymo 1944 m. turėjo parapijos teises, aptarnavo didelę Šiaulių apskritį. Šiaulių parapijai iki 1932 m. priklausė filijinės bažnyčios Žagarėje, Alkiškuose, Mažeikiuose, Radviliškyje, taip pat koplyčios Pabalvėje, Kuršėnuose, kiti maldos namai dvaruose (Pakruojis, Daunorava). 1933 m. parapija buvo padalinta į Šiaulių (su Mažeikių ir kt. filijomis) ir Alkiškių (su Joniškio ir Žagarės filijomis). 1917 m. nurodyta, kad akmeninė Šiaulių bažnyčia buvo geros būklės, talpino 400 žmonių. Iš 1924 m. mišių grafiko matyti, kad mišios kartą per mėnesį vyko latvių ir vokiečių kalbomis.^[3]

1926 m. Šiaulių bažnyčia šventė 75 metų sukaktuves. Šia proga buvo surinkta pinigų bažnyčios bokšto statybai. Varpai iki tol kabėjo senoje medinėje varpinėje šalia bažnyčios. 1931 m. buvo pastatytas bažnyčios bokštas ir jame pakabinti varpai. 1932 m. bažnyčia buvo remontuojama iš lauko ir iš vidaus pusės. 1937 m. bažnyčia uždengta skardiniu stogu.

Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčia beveik nenukentėjo per abu pasaulinius karus, nors dėl karo mūšių miesto centre buvo sugriauta daug pastatų. Iš karto po karo sovietinė valdžia konfiskavo bažnyčią. Iš pradžių joje buvo įkurtas karinis sandėlis, o 1947 m. bažnyčios pastatas buvo perduotas priešlėktuvinės apsaugos tarnybai, 1951 m. – miesto Komunaliniam skyriui. 1954 m. pastatas trumpam atiteko LTSR kultūros ministerijos „Aušros“ muziejui, vėliau tais pačiais metais pastatas su gretimu sklypu perduoti Valstybinei prekybai. 1960 m. prie dar stovinčių maldos namų pradėta universalinės parduotuvės statyba. Netrukus evangelikų liuteronų bažnyčia buvo nugriauta. Ant kalvelės stovėję Šiaulių evangelikų liuteronų maldos namai, kurie buvo gerai matomi nuo Šiaulių turgaus pusės (dab. Vilniaus ir Žemaitės g. sankryža), buvo šios miesto dalies dominantė.^[1]

Sovietmečiu parapija nebeturėjo bažnyčios, bet evangelikų liuteronų pamaldos kurį laiką vyko rusų stačiatikių maldos namuose – Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Povilo cerkvėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 m. pabaigoje Šiaulių valdžia skyrė patalpas Vilniaus g. 118A, kurias bendruomenė nuomojosi daugiau kaip 20 metų.^[4]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 1960 m. išstovėjęs bažnyčios pastatas priskirtinas istorizmo stiliui. Jis buvo ištęsto stačiakampio plano, mūrinėmis tinkuotomis sienomis, dvišlaičiu apskardintu stogu. Pastatą puošė kuklus dekoras – pastato kampai ir šoniniai fasadai su piliastrais, profiliuotais karnizais. Langų ir durų angos – pusapvalės arkos formos. Durys buvo įrengtos galiniuose fasaduose, jos dvivėrės, kukliai dekoruotos tekintomis apskritomis detalėmis, virš jų – pusapskritimio formos langas. Virš durų įrengti papildomi apskriti langai palėpės apšvietimui, skliautai dekoruoti profiliuotu karnizu. Abejus frontonus užbaigė nedideli bokšteliai su kryžiais.^[3]