Ernestas Vasiliauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ernestas Vasiliauskas
Vasiliauskas Ernestas.jpeg
2018 m.
Gimė: 1976 m. gegužės 7 d. (43 metai)
Skaistgiris, Joniškio rajonas
Tėvai: Alvydas Teofilis Vasiliauskas ir Inga Juzefa Mažeikaitė-Vasiliauskienė
Veikla: Lietuvos archeologas, muziejininkas, politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas
Organizacijos: Klaipėdos universitetas
Pareigos: vyresnysis mokslo darbuotojas
Išsilavinimas: aukštasis
Alma mater: Klaipėdos universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Joniškio mero padėkos ženklas (2011 m.), M. Slančiausko premija (2011 m.)

Ernestas Vasiliauskas (g. 1976 m. gegužės 7 d. Skaistgiryje, Joniškio rajonas) – Lietuvos archeologas, mokslininkas, muziejininkas, pedagogas, paveldosaugininkas, kultūros, visuomenės ir politikos veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1994 m. baigė Joniškio 3-ąją vidurinę mokyklą. 1998 m. baigė istoriją (archeologijos specializacija) Klaipėdos universitete, apgynė istorijos bakalauro darbą „Žiemgaliai VIII–XII a. Prekybiniai ryšiai ir socialinė struktūra“ (vadovas – prof. habil. dr. Vladas Žulkus). 2001 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apgynė magistro darbą „Žiemgala XII–XIII a.“ (vadovas – doc. dr. Albinas Kuncevičius). 19992000 m. studijavo istorijos–archeologijos magistrantūroje Latvijos universitete Rygoje (vadovas – dr. A. Vijups). 20052006 m. pagal Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos mainų programą studijavo istorijos, folkloro doktorantūroje Latvijos universitete Rygoje (vadovai – dr. A. Vijups, prof. habil. dr. J. Kursytė, dr. L. Leikuma). 2008 m. Klaipėdos universitete apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Žiemgala XII a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Kultūriniai procesai“.

20002001 m. Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus muziejininkas, 20012005 m. direktorius, 20072014 m. Šiaulių universiteto mokslo darbuotojas, lektorius, 20122015 m. – Kultūros paveldo departamento Mokslinės archeologijos komisijos ir Ketvirtosios vertinimo tarybos narys. Nuo 2007 m. dirba Šiaulių „Aušros“ muziejuje, nuo 2011 m. – Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas, lektorius, nuo 2013 m. Joniškio kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininkas, nuo 2018 m. – Lietuvos kultūros tarybos Šiaulių apskrities Regioninės kultūros tarybos narys[1], nuo 2019 m. - išrinktas į Joniškio r. savivaldybės tarybą (pagal Tėvynės sąjungos – Lietuvos Krikščionių demokratų partijos sąrašą).

Lietuvos archeologijos draugijos narys,[2] Draugijos „Žiemgala“ narys,[3] ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narys.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiemgalos XII–XIII a. materialinė kultūra, žemės, prekybiniai ryšiai, christianizacija; Šiaurės Vidurio Lietuvos XIV–XVII a. apgyvendinimo ir kultūriniai procesai, ryšiai su Livonija, Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste; Šiaulių ir Upytės pavietų miestų, miestelių, dvarų, kaimaviečių raida XVI–XVIII a.; archeologinių tyrimų Šiaurės Vidurio Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje istorija; Kuršo literatūros ir dailės draugijos (1815–1939 m.) bei Kuršo provincijos muziejaus istorija (1818–1939 m.).

Nuo 1999 m. tyrinėjo įvairius archeologijos paminklus: Žagarės I ir II, Kalnelio piliakalnius ir papėdės gyvenvietes, Jakiškių senovės gyvenvietę, Joniškio, Žagarės, Šiaulių, Telšių, Klaipėdos senamiesčius (senųjų miestų vietas), Žagarės Naujosios ir Senosios dvarų sodybą, Klaipėdos miesto Smeltės kapinių vietą ir kt. Archeologinių lauko tyrimų apibendrinti rezultatai skelbti tęstiniuose leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (nuo 2000 m.), „Žiemgala“, „Lietuvos archeologija“, „Arheoloģija un etnogrāfija” ir kt. Knygų „Zemgaļi senātnē / Žiemgaliai senovėje“ (2003), „Joniškio krašto dvarai“ (2017), kelių dešimčių tiriamųjų straipsnių lietuvių, latvių, anglų, rusų kalbomis autorius ir bendraautoris, straipsnių ir knygų dalių vertėjas. Žurnalo „Žiemgala“ (nuo 2010 m.) ir tęstinio leidinio „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ (nuo 2013 m.) redaktorių kolegijų narys.

Kita veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

E. Vasiliauskas aktyviai rūpinasi Žiemgalos krašto archeologinio, mitologinio, architektūrinio paveldo išsaugojimu. 2015–2019 m. subūrė iniciatyvių joniškiečių ir Lietuvos kultūrininkų grupę, kovojusių už Medvilionių, Daunoravos ir kt. dvarų išsaugojimą, rūpinosi jų populiarinimu. Kartu su Latvijos mokslininkais organizavo Daunoravos latvių palikimo fiksavimą.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Žiemgalos prekybiniai keliai ir centrai VIII–IX a. // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1999, T. XVIII.
  • 12–13 gs. zemgaļu apbedījumi Lietuvas teritorijā. // Latvijas Vēstures muzeja raksti. Rīga, 2000, Nr. 7.
  • XII–XIII a. žiemgalių laidojimai. // Lietuvos archeologija. Vilnius, 2001, T. XXI.
  • Raktuvės piliakalnis. // Žiemgala. 2002, Nr. 1., p. 3–9.
  • XII–XIII a. zoomorfiniai pakabučiai Žiemgalos teritorijoje. // Lituanistica. 2003, Nr. 2, p. 32–55.
  • Zemgaļi senātnē/ Žiemgaliai senovėje, Ryga (Latvijos istorijos muziejus), 2003 (bendraautoris, vertimas į latvių ir lietuvių kalbas).
  • Žiemgala XII–XIII a. // Žiemgala, 2003, Nr. 2.
  • Jaunākie pētījumi Sidabrenes (Kalnjeles) arheoloģiskajos peminekļos. // Pētījumi zemgaļu senatnē. Latvijas vēstures muzeja raksti, Rīga, 2004, Nr. 10, p. 103–126.
  • Ar buvo žiemgalių Sidabrės žemė? // Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė, Klaipėda, 2005, p. 191–206.
  • Žiemgalių antkaklės XII–XIII a. // Arcaeologia Lituana, Vilnius, 2005, t. 6, p. 131–137.
  • Vasiliauskas, E., 2015. Grafų Keyserlingkų ir kitų Lietuvos dvarininkų archeologiniai rinkiniai Kuršo provincijos muziejuje. Archaeologia Lituana. 16, 100–134.
  • Lietuvos XVII–XIX a. pradžios ikonografijos ir kartografijos šaltiniai Švedijoje. Sud. E. VASILIAUSKAS, G. ZABIELA. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2013. – 127 p. + [33] sulankst. žml. dėkle. ISBN 978-9955-18-764-6.
  • Joniškio ir Žagarės krašto seniausioji praeitis: parodos „Žiemgalos praeities atspindžiai archeologiniuose radiniuose“ katalogas, 2014 m. rugsėjo 13 d. (Joniškis). Sud. E. VASILIAUSKAS. Šiauliai: Lucilijus, 2014. – 103 p. ISBN 978-9955-32-282-5.
  • Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2017. – 200+4 p. ISBN 978-9955-18-963-3.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]