Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°15′55″š. pl. 22°50′58″r. ilg. / 56.265253°š. pl. 22.849549°r. ilg. / 56.265253; 22.849549

Christian cross.svg
Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia
Alkiškiai, bažnyčia 1.JPG
Tikėjimo srovė liuteronai
Savivaldybė Akmenės rajonas
Gyvenvietė Alkiškiai
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta 1829 m.
Galinis fasadas

Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčia stovi Alkiškiuose (Akmenės raj.), ant kalvos. Šventovę supa kapinės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje iš pradžių buvo pamaldų namai – Šiaulių evangelikų liuteronų bažnyčios filija. 18011815 m. kunigas Fridrichas Vilhelmas Skubovijus dovanojo šiems namams sakyklą, du Nukryžiuotuosius, dvi sidabrines taures. Alkiškių dvaro nuomotojas Magnus pastatė liuteronams medinį pamaldų namą, kurį 1829 m. pašventino kunigas Aleksandras Henrikas Konradas Šulcas. Jis 1832 m. dovanojo parapijai fisharmoniją. 1840 m. maldos namuose jau buvo vargonai. 1858 m. kunigo Aleksandro Dovydo Emanuelio Distono paraginti parapijiečiai suvežė statybinių medžiagų ir surinko 100 rublių. Parapijos dvarininkai taip pat davė statybinių medžiagų. 1861 m. medžiagos buvo paruoštos, padėtas kertinis akmuo ir pradėta statyti bažnyčia. 1865 m. ji pašventinta. Kunigo Teodoro Kupferio (tarnavo nuo 1904 m.) rūpesčiu bažnyčios stogas apdengtas skarda. 19301932 m. bažnyčia įsigijo naują varpą. Nuo XIX a. vid. Alkiškių kunigai gyveno Saunoriuose, ten vasaromis veikė ir konfirmantų mokykla.

1933 m. Alkiškių evangelikų liuteronų bažnyčią buvo paskirtas Gustavas Rauskinis – jis tapo pirmuoju naujai įsteigtos parapijos kunigu. 1953–1955 m. parapiją aptarnavo kunigas Vilis Burkevičius, 1955–1979 m. – iš tremties grįžęs kun. Gustavas Rauskinis, po to – kun. E. Švageris. 1994–1998 m. bažnyčioje tarnavo kun. Aivaras Salmanis, vėliau – kun. Erikas Laiconas.

1979 m. suremontuotas ir nudažytas šventovės stogas. Kai jis vėl pradėjo leisti vandenį, 1983 m. apdengtas raudonu šiferiu. 1981 m. nutinkuota ir nudažyta bažnyčios išorė. 1988 m. vėtra nuvertė medinį bažnyčios kryžių, apkaltą cinkuota skarda. 1989 m. iškeltas plieno kryžius.[1][2][3]

Tai viena iš trijų po Antrojo pasaulinio karo išlikusių latviškų bažnyčių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]