Graužiškės
| Graužiškės blrs. Граўжышкі, rus. Граужишки | |
|---|---|
_(3).jpg) | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Baltarusija
|
| Sritis |  Gardino sritis
|
| Rajonas | Ašmenos rajonas |
| Įkūrimo data | 1518 m. |
| Gyventojų | 427 |
 Vikiteka |
Graužiškės |
Gráužiškės [2] (blrs. Граўжышкі, rus. Граужишки) – kaimas Baltarusijoje, prie kelio Lyda – Dieveniškės – Ašmena, 13 km į pietvakarius nuo Ašmenos, 50 km į pietryčius nuo Vilniaus, prie Ašmenos dešiniojo intako Graužės upelio. Apylinkės ir kolūkio centras. Yra Graužiškių vidurinė mokykla, ligoninė, paštas, vaistinė.
Istorija
Graužiškės minimos nuo XIII a. Iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, vėliau Rusijos imperijai, 1920–1939 m. Lenkijai, nuo 1939 m. priklauso Baltarusijai. Apie 1495 m. pastatyta pirmoji Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, manoma, apgriauta XVII a. viduryje per Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos karą su Rusija, vėliau atstatyta. 1503 m. Graužiškių dvaro savininkas M. Butrimas bažnyčiai davė žemės ir baudžiauninkų, 1510 m. ir 1557 m. fundacija išplėsta.
1518 m. įkurtas Graužiškių miestelis. Nuo XVIII a. veikė parapinė mokykla. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pastatyta Graužiškių Šv. Jurgio bažnyčia. 1880 m. buvo 230 gyventojų, vyko kasmetinė mugė. XIX a. buvo miestelis ir dvaras Ašmenos apskrities Graužiškių valsčiuje.[3]
1944 m. gegužės mėn. ties Graužiškėmis įvyko Vietinės rinktinės susirėmimas su Armijos Krajovos daliniu.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1566–1795 m. | Ašmenos apskritis, Vilniaus vaivadija |
| 1795–1796 m. | Ašmenos apskritis, Vilniaus gubernija |
| 1796–1801 m. | Ašmenos apskritis, Lietuvos gubernija |
| 1801–1915 m. | Ašmenos apskritis, Vilniaus gubernija |
| 1920–1939 m. | Vilniaus vaivadija, Lenkija |
| nuo 1940 m. | Ašmenos rajonas |
-
Riomerių dvaras XX a. pr. -
Išorinis bažnyčios vaizdas (1930 m.) -
Bažnyčios interjeras (1930 m.)
.jpg)
.jpg)
_(3).jpg)
Lietuviai
Iki XIX a. vidurio Graužiškės priklausė ištisiniam lietuvių kalbos plotui.[4] XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vietos gyventojai sparčiai gudėjo, lietuviškai dar kalbėjo dvaro kumečiai, smulkieji bajorai ir vienkiemių gyventojai.[5]
Šaltiniai
- ↑ http://pop-stat.mashke.org/belarus-census/hrodzienskaja.htm
- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ Graużyszki (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 799 psl. (lenk.)
- ↑ Graužiškės. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 520
- ↑ Aloyzas Vidugiris. Graužiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 109 psl.