Vitoldas Christauskas
| Vitoldas Christauskas | |
|---|---|
| |
| Vitoldas Christauskas prie Kauno valstybinio muzikinio teatro | |
| Gimė | 1943 m. gegužės 24 d. Kėdainiai, Lietuva |
| Tėvai | Mykolas Christauskas ir Janina Dalangauskaitė - Christauskienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Danutė Namajūnaitė |
| Vaikai | Darius |
| Veikla | dainininkas |
| Organizacijos | Kauno valstybinis muzikinis teatras |
| Pareigos | solistas (bosas) |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Lietuvos Respublikos nusipelnęs artistas | |
Vitoldas Christauskas (g. 1943 m. gegužės 24 d. Kėdainuose) – Lietuvos operos dainininkas, bosas, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vitoldas Christauskas gimė 1943 m. Kėdainiuose Mykolo Christausko ir Janinos Dalangauskaitės – Christauskienės šeimoje. Turėjo brolį ir seserį, tačiau abu anksti mirė. Vėliau, mirus mamos broliui ir sesei, Vitoldo tėvai priglaudė jų vaikus (sesuo turėjo vieną, o brolis keturis), tad šeimoje be Vitoldo augo dar penki vaikai.[2]
Dainavimo talentą paveldėjo iš tėvų, kurie giedojo bažnyčios chore. Vitoldas nuo penkerių metų buvo mokomas skambinti pianinu. Mokėsi Kėdainių vidurinėje mokykloje. Jau nuo penktos klasės akompanuodavo mokyklos chorui, kuriam vadovavo tuo metu muzikos mokytoju dirbęs Jonas Viržonis. Akompanavo ir dainų šventėms, kurios buvo rengiamos Kėdainių dainų slėnyje.[2]
Baigęs vidurinę mokyklą Vitoldas Christauskas įstojo į kompozicijos fakultetą Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Tačau buvo pašauktas tarnybai į Sovietų armiją. Tarnavo trejus metus Maskvoje. Kariuomenėje įkūrė pučiamųjų orkestrą ir įgijo karinę pučiamųjų orkestrų muzikanto specialybę. Žaidė stalo tenisą, atstovavo Maskvą ir karinį dalinį. Kariuomenėje pradėjo dainuoti.[3]
1966 m. lapkritį grįžęs iš kariuomenės kreipėsi į buvusį muzikos mokytoją. Jonas Viržonis Petrui Olekai parašė rekomendacinį laišką, su kuriuo Vitoldas 1967 m. gale nuvyko į Vilnių. Nors priėmimas į konservatoriją jau buvo pasibaigęs, Vitoldas buvo priimtas ir paskirtas į Zenono Paulausko dainavimo klasę. Tame pačiame kurse kartu mokėsi ir Šilgalytė, Rasta Kernagytė, Vytautas Daunoras.[2]
Studijuodamas konservatorijoje Vitoldas Christauskas kartu su kitais konservatorijos studentais plaukiojo po Atlantą, keliavo po Altajų, ten koncertavo žvejams ir statybininkams.[4]
1968 m. konservatorijoje sukūrė pirmąjį savo vaidmenį – Karininką Fromentalio Halevi (pranc. Fromental Halévy) operoje „Žydė“.[5]
Vitoldui Christauskui besimokant trečiame kurse tuometinė Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovė Vlada Mikštaitė nusivežė į Kauną, kur be jokios perklausos teatro direktorius Vladas Varčikas jį priėmė į darbą. Dėl to dainininkas konservatorijos taip ir nebaigė. Darbą treatre pradėjo 1970 m. balandžio mėnesį.[1][5] Kartu į teatrą atėjo Antanas Žurumskas, Juozas Malikonis, Judita Ušinskaitė,[5] Danutė Kaspariūnaitė (Aleksienė), Vosiliūtė, Viktorija Plaktinaitė ir violončelistas Griškevičius.[2]
1971 m. vedė. Su būsimąja žmona Danute Namajūnaite buvo pažįstamas iš Kėdainių, kur kartu mokėsi mokykloje. Tačiau iš naujo susipažino sutikęs ją Kaune, kur ji universitete, chemijos fakultete, studijavo aspirantūroje. 1972 m. jiems gimė sūnus Darius.[2]
Darbas teatre[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vitoldui Christauskui atėjus į teatrą jame dirbo Vytautas Blažys, Stanislava Rapalienė, Stasė Repečkaitė, Aloyzas Domeika, Janina Ragaišytė.[3] Savo mokytojais solistas laiko ir Antaną Kučingį bei Leoną Stanevičių, su pastaruoju teko grimuotis viename grimo kambaryje.[2]
Pirmas („Žmogaus“), vaidmuo (masinėse scenose) teatre – Antano Rekašiaus operoje – oratorijoje „Šviesos baladė“ (1970 m.). Tačiau pirmasis solinis vaidmuo teatre buvo Krivis Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“, po ko sekė tokie vaidmenys kaip Sparafučilė ir Fiesko Džuzepės Verdžio operose „Rigoletas“ ir „Simonas Bokanegras“, Bonza Džakomo Pučinio „Madam Baterfly“, Bazlijus Džoakino Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“ ir kt. Su Leporelio vaidmeniu WA Mocarto „Don Žuanas“ ne kartą gastroliavo Sankt Peterburge, Minske, Tbilisy, Kišiniove.[1] Minske spektaklis buvo rodomas paskutinį kartą prieš jį nuimant, tad jį filmavo Baltarusijos TV.
Vitoldas Christauskas suvaidino ir daugelyje operečių, tarp jų – Županą Johano Štrauso operetėje „Čigonų baronas“, Alfoncą Grigorijaus Goberniko „Meile nežaidžiama“, Negušą Franco Leharo operetėse „Linksmoji našlė“ ir Bazilovičių „Grafe Liuksemburge“. Tačiau vienas ryškiausių Vitoldo Christausko operetinių vaidmenų laikomas Dulitlas Frederiko Lėvės „Mano puikioji ledi“.[1][6]
Muzikinio teatro scenoje solistui teko dainuoti su tokiais partneriais, kaip Georgas Otsas, H. Krumas, Virgilijus Noreika, Ana Kaal ir kt.[3] Be režisierės Vlados Mikštaitės, su kuria susijusi Vitolio Christausko karjeros Kauno muzikiniame teatre pradžia, dainininkui teko dirbti su Stasiu Čaikausku, tik ką baigusiu Lunačarskio institutą Rimantu Vaitkevičiumi, Gintu Žiliu, su kuriuo dirbta nuo pat režisieriaus atėjimo į teatrą iki pat jo mirties, bei Valiumi Stakniu.[2]
Kartu su kitais Kauno muzikinio teatro solistais Vitoldas Christauskas koncertavo pagal kultūrinių mainų programą Vokietijoje (Nordhausene),[1] Lenkijoje, Bulgarijoje, Turkijoje, Graikijoje, Vietname.[5]
Vitoldas Christauskas dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre nuo 1970 m. iki 1999 m.[4]
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1989 metais Vitoldui Christauskui suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelnusio artisto vardas.[6]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 B. Liutkutė, „Beveik kiekviename spektaklyje. Aktoriai ir vaidmenys“, Vakarinės naujienos, 1976.09.02., N. 206 (KVMT archyvas)
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Asmeninis interviu, 2022-05-20, užrašė M Domeika, Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvas, „Vitoldas Christauskas“
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Daina Klimauskaitė, „Šelmiško žavesio paslaptis“, Kauno diena, Santaka, 1995.12.09., N. 289 (14706) (KVMT archyvas)
- ↑ 4,0 4,1 „Vitoldo Christausko veiklos aprašymas“. Kauno valstybinis muzikinis teatras. Segtuvas „Vitoldas Christauskas“, KVMT archyvas
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Janina Gudavičiūtė, „Nerašau dienoraščio, neskaičiuoju vaidintų spektaklių“, Kauno diena, 1993.05.22, N. 97 (13950) (KVMT archyvas)
- ↑ 6,0 6,1 Daina Klimauskaitė, „Apie kūrybą, kasdieninį darbą ir artisto aureolę“, Kauno tiesa. Kultūra, 1990.03.31., N.73 (13157) (KVMT archyvas)