Ukrainos reichskomisariatas
| Ukrainos reichskomisariatas vok. Reichskommissariat Ukraine ukr. Райхскомісаріат Україна | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| |||||||
.svg) | |||||||
| Valstybė |  Trečiasis reichas
| ||||||
| Administracinis centras | Rivnė | ||||||
| Oficialios kalbos | vokiečių, ukrainiečių, rusų, lenkų, krymo totorių | ||||||
| Reichskomisaras | Erich Koch (1941–1944) | ||||||
| Gyventojų | 37 000 000 (1941) | ||||||
| Plotas | 340 000 km² | ||||||
 Vikiteka |
Ukrainos reichskomisariatasVikiteka | ||||||
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}
.svg)
.svg)
Ukrainos reichskomisariatas (vok. Reichskommissariat Ukraine, ukr. Райхскомісаріат Україна) – nacistinės Vokietijos civilinis okupacinis administracinis vienetas, įkurtas okupuotoje Ukrainoje, pietų Baltarusijoje ir tarpukario rytų Lenkijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Jį valdė Reicho okupuotų rytų teritorijų ministerija, kuriai vadovavo Alfredas Rozenbergas. Nuo 1941 m. rugsėjo mėn. iki 1944 m. rugpjūčio mėn. reichskomisariatui vadovavo reichskomisaras Ėrichas Kochas. Administracijos užduotys apėmė regiono pacifikavimą ir jo išteklių bei žmonių išnaudojimą Vokietijos naudai. 1941 m. liepos 17 d. Adolfas Hitleris išleido fiurerio dekretą, kuriame apibrėžė naujai okupuotų rytinių teritorijų administravimą.[1]
Nacių okupacija Ukrainoje baigėsi milijonų civilių gyventojų gyvybėmis per Holokaustą ir kitas nacių masines žudynes. Manoma, kad per okupaciją žuvo nuo 900 000 iki 1,6 mln. žydų ir nuo 3[2] iki 4[3] mln. ne žydų tautybės ukrainiečių: kitų šaltinių duomenimis, dėl nusikaltimų žmoniškumui, karo sukeltų ligų ir bado žuvo 5,2 mln. civilių ukrainiečių (visų etninių grupių), o tai sudarė daugiau kaip 12 % tuometinių Ukrainos gyventojų.[4]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1941 m. birželio 22 d. Trečiasis Reichas pradėjo operaciją „Barbarosa“ prieš Sovietų Sąjungą, pažeisdamas draugystės sutartį. Dėl vokiečių invazijos žlugo vakariniai sovietų Raudonosios armijos daliniai buvusiose Sovietų Sąjungos aneksuotose Lenkijos teritorijose.
Rugpjūčio 20 d. Hitleris įsteigė reichskomisariatą Ukrainoje ir paskyrė Ėrichą Kochą reichskomisaru. Tą pačią dieną Hitleris paskelbė reichskomisariato ribas ir administraciją.[5]
Iš pradžių jis buvo pavaldus Alfredo Rozenbergo Reicho okupuotų Rytų teritorijų ministerijai, vėliau tapo atskiru Vokietijos civiliniu vienetu. 1941 m. rugsėjo 1 d. įvyko pirmasis sovietinės Ukrainos teritorijos perdavimas iš karinės į civilinę administraciją. 1941 m. spalio 20 d. ir lapkričio 1 d. buvo atlikti kiti perkėlimai, o 1942 m. rugsėjo 1 d. atliktas paskutinis perkėlimas, po kurio reichskomisariato ribos buvo perkeltos už Dniepro upės.
Adolfo Hitlerio ir kitų vokiečių ekspansionistų nuomone, SSRS, vadinamos „žydobolševikinės“ valstybės, sunaikinimas pašalintų grėsmę Vokietijos rytinėms sienoms ir leistų kolonizuoti didžiules Rytų Europos teritorijas dėl „Gyvybinės erdvės“ įkūrimo. Tarp Vokietijos visuomenės ir įvairaus laipsnio nacių pareigūnų buvo plačiai paplitę ideologiniai pareiškimai apie tai, kad vokiečių Herrenvolk (valdančioji rasė) turi teisę plėsti savo teritoriją, ypač Rytuose. Vėliau, 1943 m., Ėrichas Kochas pasakojo apie savo misiją: „Mes esame valdančioji rasė, kuri turi prisiminti, kad žemiausias Vokietijos darbininkas rasiniu ir biologiniu požiūriu yra tūkstantį kartų vertingesnis už čia esančius gyventojus.“[6]
1941 m. gruodžio 14 d. Rozenbergas su Hitleriu aptarė įvairius administracinius klausimus, susijusius su reichskomisariatu Ukrainoje.[7] Tarp jų buvo ginčas dėl Kocho statuso ir prieigos prie Hitlerio, darbo jėgos trūkumas renkant derlių, Hitlerio primygtinis reikalavimas „išvalyti“ Krymą ir didžiąją dalį Pietų Ukrainos (t. y, pašalinti nepageidaujamas tautybes) ir tiesiogiai prijungti prie Reicho kaip apygardą, pavadintą Gotenlandu („Gotų žemė“), pervadinti tokius miestus kaip Simferopolis į „Gotenburgą“ ir Sevastopolis į „Teoderichšafeną“ (senovės gotų karaliaus Teodoriko Didžiojo garbei) ir pakoreguoti sieną su Rumunijos kontroliuojama Padniestre, kad būtų panaikintas laivų statyklų Mykolajive vaizdas.
1942 m. balandžio 1 d. Hitleris įsakė įsteigti nacių partijos organizaciją „Arbeitsbereich Osten der NSDAP“ naujose rytinėse okupuotose teritorijose. Šiam žingsniui įnirtingai priešinosi tiek Rozenbergas, kuris pagrįstai baiminosi, kad rytinių teritorijų administracijos pertvarkymas iš valstybinės į partinę biurokratiją reikštų faktinį jo ministerijos (kuri buvo valstybinis organas) autoriteto pabaigą, tiek Heinrichas Himleris, kuris pagrįstai baiminosi, kad įsteigus arbeitsbereichą komisarai taps RVK (karo komisarais) ir taip įgis didžiulius įgaliojimus SS sąskaita, kuri jau nuo praėjusių metų rugsėjo pabaigos, kai pradėjo kurtis komisariatų valdžia, o vietiniai komisarai ėmė kontroliuoti policiją savo teritorijose, kurias iki tol kontroliavo SS, nuolat prarasdavo pozicijas. Himlerio ir Rozenbergo pasipriešinimas netrukus žlugo dėl Martino Bormano spaudimo Berlyne, o Kocho ir Lozės – rytinėse teritorijose. Rozenbergui bent jau pavyko būti paskirtam naujojo arbeitsbereicho reichsleiteriu („Reicho vadovu“). Vėliau Rozenbergas bandė tokią politinę valdžią perkelti į ministerijos politinį skyrių, kad galėtų kontroliuoti visus partijos reikalus, ir uždraudė kurti organizacijas ir vykdyti bet kokią politinę veiklą Rytuose be jo aiškaus leidimo. Jam buvo visiškai nepaklūstama.
Tikėdamiesi, kad suvieniję jėgas jie gali atgauti tam tikrą įtaką, Himleris ir Rozenbergas nusprendė Gotlobą Bergerį, Himlerio pagalbininką ir SS personalo vadovą, paskirti Rozenbergo pavaduotoju. Šis žingsnis teoriškai suteikė Rozenbergui galimybę kontroliuoti SS pajėgas civilinės administracijos okupuotose sovietinėse teritorijose mainais į jo paramą SS kovoje dėl valdžios. Rozenbergo ir Himlerio partnerystė nepadarė nieko kito, kaip tik be galo suerzino vienas kitą, ir Bergeris netrukus nutraukė bet kokį bendradarbiavimą. Po to Kochas ir Lozė palaipsniui mažino bendravimą su Rozenbergu, palaikydami ryšius su Hitleriu per Bormaną ir partijos kanceliariją. Abu jie taip pat stengėsi savo jurisdikcijoje įkurti stiprias SA organizacijas kaip atsvarą SS. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis komisariato pareigūnų buvo aktyvūs arba atsargos SA karininkai, šiomis priemonėmis buvo atgaivinta ankstesnė nuoskauda prieš SS ir garantuotas santykių apnuodijimas. Kraštutiniu atveju SS ir policijos vadas (HSSPF) Ukrainoje Hansas Adolfas Priucmanas pabandė tiesiogiai kreiptis į Kochą, tačiau buvo paniekintas ir atstumtas.
1944 m. liepos 28 d. sovietų kariuomenė užėmė paskutinę Ukrainos reichskomisariato dalį – Brestą. 1944 m. lapkričio 10 d. Ukraina buvo likviduota.[8]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Nazi Conspiracy and Aggression“. Decree of the Fuehrer concerning the administration of the newly-occupied Eastern territories. The Avalon Project at Yale Law School. 1996–2007. Nuoroda tikrinta 2007-10-04.
- ↑ Magocsi, Paul Robert (1996). A History of Ukraine. University of Toronto Press. p. 633. ISBN 9780802078209.
- ↑ Michael Berenbaum (ed.), A Mosaic of Victims: Non-Jews Persecuted and Murdered by the Nazis, New York University Press, 1990; ISBN 1-85043-251-1
- ↑ Vadim Erlikman. Poteri narodonaseleniia v XX veke: spravochnik. Moscow, 2004. ISBN 5-93165-107-1. pp. 21–35.
- ↑ Führer-Erlasse" 1939-1945.
- ↑ The Rise and Fall of the Third Reich. William Shirer. 11 October 2011. p. 939. ISBN 978-1-4516-5168-3.
- ↑ „Nazi Conspiracy and Aggression“. About Discussions [of Rosenberg] with the Fuehrer on 14 December 1941. The Avalon Project at Yale Law School. 1996–2007. Nuoroda tikrinta 2007-10-04.
- ↑ „Reichskommissariat Ukraine“. www.encyclopediaofukraine.com. Nuoroda tikrinta 2020-03-03.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Каменецький І. Райхскомісаріят Україне // — Т. 7. — С. 2462—2464.
- Себта Т. Райхскомісаріат Україна
- Форостівський Л. Київ під ворожими окупаціями. — Буенос-Айрес, 1952.
- Armstrong J. A. Ukrainian Nationalism. 2 вид. — Нью-Йорк, 1963.
- Bräutigam O. Überblick über die Besetzten Ostgebiete während des zweiten Weltkrieges. — 1954.
- Herzog R. Grundzüge der deutschen Besatzungsverwaltung in den Ost- und Südeuropäischen Ländern während des zweiten Weltkrieges. — 1955.
Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Toynbee, Arnold & Toynbee, Veronica (1954), "Ukraine, under German Occupation, 1941-44", Hitler's Europe, London: Oxford University Press, p. 316–337.
- Berkhoff, Karel C. (2004), Harvest of Despair: Life and Death in Ukraine Under Nazi Rule, Cambridge, Mass.: Belknap Press, ISBN 0-674-01313-1.
- Rich, Norman (1974), Hitler's War Aims: The Establishment of the New Order, New York: W. W. Norton & Company, ISBN 0-393-05509-4.
| ||||||||||||||||
