Tuvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tuvių kalba
тыва дыл
Kalbama: Rusija, Mongolija, Kinija
Kalbančiųjų skaičius: 264 400
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: į šimtuką nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Altajaus
 – tiurkų
  – šiaurės tiurkų
   – tuvių

Rašto sistemos: Mongolų (-1930)
Lotynų (1930-43)
Tuvių kirilica (1943-)
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Flag of Tuva.svg Tuva
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1:
ISO 639-2: tyv
ISO 639-3: tyv

Tuvių kalba – tiurkų kalbų šeimos kalba, vartojama tuvių tautybės žmonių, kurie gyvena pietų Sibire, Mongolijoje, Kinijoje. Kalbančiųjų skaičius – apie 250 tūkst. Kalba plačiau naudojama – leidžiami laikraščiai, televizijos ir radijo laidos, veikia interneto svetainės.

Tuvių kalba turi 4 tarmių grupes:

  • Vidurio – ja pagrįsta literatūrinė kalba;
  • Vakarų – vartojama Chemčiko aukštupyje, paveikta altajiečių kalbos;
  • Šiaurės rytų arba Todži – vartojama Bij Chemo aukštupyje. Paplitusi nazalizacija, daug su medžiokle susijusių žodžių;
  • Pietryčių – labiausiai paveikta mongolų kalbos.

Kalbai būdingi ilgieji balsių garsai, yra gerkliniai garsai, būdinga garsų harmonija. Daiktavardžiai turi 7 linksnius: vardininką, kilmininką, abliatyvą, naudininką, galininką ir du vietininkus – lokatyvą ir aliatyvą. Šie linksniai turi papildomų reikšmių ir konstrukcijų. Leksikoje labai daug mongoliškos kilmės žodžių bei vėlesnių skolinių iš rusų kalbos.

1930 m. lotynų abėcėlės pagrindu sukurta tuvių kalbos abėcėlė. 1943 m. pakeista kirilicos pagrindu sukurta abėcėle. Joje greta įprastų rusiškų raidžių dar naudojamos ң (ng), ө (io) ir ү (iu).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Tuvių kalba