Vietininkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vietininkas (lot. Locativus) – linksnis, nurodantis vietą (locus). Atsako į klausimus „kur?“, „kame?“.

Vietininko linksnis buvo indoeuropiečių prokalbėje, todėl yra išlikęs dalyje indoeuropiečių kalbų (baltų-slavų, sanskrite, lotynų). Dalyje kitų linksniuojamų kalbų (senovės graikų, senovės germanų) vietininko forma buvo sumišusi su kitais linksniais.

Vietininko vienaskaitos galūnė indoeuropiečių kalbose yra -e:

Tiesa, slavų kalbose, priklausomai nuo konteksto galūnė gali būti ir -u, senovės lotynų kalboje -ei, -ai, -i, sanskrito kai kuriose paradigmose -ām, -an, -i. Lietuvių kalboje visose paradigmose vietininko galūnė yra -e, tačiau -is kamienuose galimas sutrumpintas variantas su galūne -y, pvz., medyje – medy, naktyje – nakty. Lietuvių kalboje seniau buvo (dabar kaip archaizmai kartais vartojami) kiti su vietininku persipinantys linksniai – ilatyvas, alatyvas ir adesyvas.

Iš ne indoeuropiečių kalbų, vietininkas naudojamas tiurkų, finougrų, įvairiose indėnų kalbose. Turkų kalboje vietininko priesaga yra -da, tačiau jos išraiška gali kisti dėl balsių harmonijos ir suduslėjimo (oda – odada, ev – evde, kitap – kitapta). Finougrų kalbose yra 6-9 vietininko raiškos būdai (ilatyvas, inesyvas, elatyvas, alatyvas, adesyvas, abliatyvas, supresyvas ir kt.).

Pvz., estų kalboje: