Abliatyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Abliatyvas (lot. ablativusablatus – nuneštas, atskirtas) – lotynų, senovės iranėnų kalbų linksnis, kuris dažniausiai reiškia atskirtį. Taip pat vartojamas finougrų kalbose (estų, suomių, vengrų), evenkų, kai kuriose tiurkų kalbose ir kt.

Tradicinėje lyginamojoje kalbotyroje abliatyvas laikomas vienu iš aštuonių indoeuropiečių prokalbės linksnių. Kaip manoma, baltų kalbose jis sutapęs su kilmininku ir taip atsiradęs lietuvių kalbos kilmininkas. Senosios abliatyvo reikšmės ieškoma tokiuose junginiuose su kilmininku, kaip „obuolys šakos atsiskyrė“, „senis vengė (kratėsi) degtinės“ ir kt.[1] Tačiau kai kurie kalbininkai mano, kad baltų kalbose tokio linksnio niekad nėra buvę. Yra abejojančių ir dėl jo egzistavimo indoeuropiečių prokalbėje.[2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Abliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&task=view&id=8284&Itemid=525