Trajanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Trajanas
Romos imperatorius
Trajan-Xanten.JPG
Antoninai
Gimė: 53 m. rugsėjo 18 d.
Mirė: 117 m. rugpjūčio 9 d. (63 metai)
Tėvas: Markas Trajanas Vyresnysis
Motina: Marcija
SPQRomani.svg
Romos imperatorius
Valdė: 98 m. - 117 m. (~19 metų)
Pirmtakas: Nerva
Įpėdinis: Adrianas
Commons-logo.svg Vikiteka: TrajanasVikiteka

Markas Ulpijus Nerva Trajanas (lot. Marcus Ulpius Nerva Traianus, dažniausiai minimas kaip Trajanas, 53 m. rugsėjo 18 d. – 117 m. rugpjūčio 9 d.) – antras iš vadinamųjų Romospenkių gerų imperatorių“. Jam valdant Romos teritorija buvo didžiausia per visą jos gyvavimo laiką.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvasis gyvenimas ir atėjimas į valdžią[taisyti | redaguoti kodą]

Trajanas buvo Marcijos ir Marko Ulpijaus Trajano, iškilaus senatoriaus ir karvedžio iš Ulpijų klano, sūnus. Šeima buvo įsikūrusi Ispanijos Betikos provincijoje[1], kur dabar yra Andalūzija. Ta provincija buvo visiškai romanizuota ir vadinama pietų Ispanija. Pats Trajanas buvo vienas iš garsiųjų Ulpijų ilgoje eilėje, kuri tęsėsi ir po jo mirties. Jo vyresnioji sesuo buvo Ulpija Marciana, o dukterėčia – Salonina Matidija.

Jis gimė 53 m. rugsėjo 18 d. Italikos mieste. Būdamas jaunas jis kilo armijos rangais kovodamas kai kuriose ginčytinose Romos imperijos teritorijose. 7677 m. Trajano tėvas buvo Sirijos gubernatorius (Legatus pro praetore Syriae), o tuo metu Trajanas – Tribunus legionis. Jis tapo konsulu ir atsigabeno Apolodorą iš Damasko į Romą apie 91 m. Prie Reino jis dalyvavo imperatoriaus Domiciano ir jo įpėdinio Nervos karuose. Būdamas nepopuliarus armijoje Nerva turėjo ką nors daryti, kad užsitikrintų jos paramą. Jis tai pasiekė pasirinkdamas Trajaną savo įsūnytu įpėdiniu 97 m. vasarą. Būsimasis imperatorius Adrianas pranešė Trajanui žinią apie įsūnijimą ir todėl turėjo jo palankumą visą likusį gyvenimą. Kai Nerva mirė 98 m. sausio 27 d., Trajanas tapo imperatoriumi be jokių neramumų.

Naują imperatorių Romos žmonės sveikino su dideliu entuziazmu, kurį jis pateisino valdydamas be kraujo praliejimo, paženklinusio Domiciano valdymą. Jis išlaisvino daugybę Domiciano neteisingai įkalintų žmonių ir grąžino didžiąją dalį Domiciano konfiskuoto turto. Šį procesą pradėjo Nerva prieš savo mirtį. Jo populiarumas buvo toks didelis, kad Romos senatas jam suteikė titulą optimus, reiškiantį „geriausias“.

Dakų karai[taisyti | redaguoti kodą]

Trajano Kolona.

Istorijoje Trajanas geriausiai žinomas kaip karo vadas. 101 m. jis surengė baudžiamąją ekspediciją į Dakijos karalystę šiauriniame Dunojaus krante, nugalėdamas dakų armiją prie Tapių. Vėlesnę žiemą Decebalas surengė atsakomąjį smūgį per Dunojų žemupį, bet buvo atremtas. Trajano armija toliau žygiavo per Dakijos teritoriją, ir Decebalas buvo priverstas pasiduoti po metų, kai Trajanas užėmė dakų sostinę Sarmizegetusą. Domicianas kariavo su Dakija 85-89 m. nepasiekdamas reikšmingų laimėjimų, ir Decebalas begėdiškai nepaisė taikos sąlygų, kurios buvo sutartos karo pabaigoje. Trajanas sugrąžino pergalę į Romą ir gavo titulą Dacicus Maximus. Pergalė buvo pažymėta Trajano trofėjaus pastatymu. Tačiau Decebalas, paliktas savo valiai, 105 m. įsiveržė į Romos teritoriją, tikėdamasis prieš ją sukurstyti kai kurias gentis, gyvenusias į šiaurę nuo Dunojaus. Trajanas iškeliavo į karą ir po to, kai pagal Apolodoro iš Damasko projektą buvo pastatytas didelis tiltas per Dunojų, visiškai nukariavo Dakiją. 106 m. Sarmizegetusa buvo sugriauta, Decebalas nusižudė, jo nukirsta galva buvo rodoma prie laiptų, vedančių į Kapitolijų. Trajanas pastatė naują miestą „Colonia Ulpia Traiana Augusta Dacica Sarmizegethusa“ kitoje vietoje, nei buvusi dakų sostinė, bet tebeturintį tą patį pavadinimą. Jis apgyvendino Dakiją romėnais ir prijungė kaip Romos provinciją. Trajano dakų žygis pagerino imperijos finansinę padėtį, įsigijus Dakijos aukso kasyklas. Pergalei pažymėti buvo pastatyta Trajano kolona.

Plėtra į rytus[taisyti | redaguoti kodą]

Maždaug tuo metu mirė Romos globojamos Nabatėjos paskutinis karalius Rabelis II Soteris. Tai galėjo paskatinti Trajaną užimti Nabatėją, nors priežastis ir užėmimo būdas nėra žinomi. Kai kurie epigrafiniai įrodymai leidžia įtarti karinę ekspediciją su Egipto ir Sirijos daliniais. Aišku tik, kad romėnų legionai 107 m. stovėjo aplink Petrą ir Bostrą, kaip rodo Egipte rastas papirusas. Imperija gavo tai, kas buvo pavadinta Petros Arabija (Pietų Jordanija ir šiaurės vakarų Saudo Arabija).

Taikos laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Po to buvusius septynerius metus Trajanas valdė kaip civilinis imperatorius, audringai garbinamas kaip ir anksčiau. Tuo metu jis susirašinėjo su Plinijumi Jaunesniuoju apie tai, kaip elgtis su Ponto krikščionimis, sakydamas jam palikti juos ramybėje, nebent jie atvirai praktikuos savo religiją. Jis pastatė keletą naujų pastatų, kelių ir paminklų Italijoje ir gimtojoje Ispanijoje. Kompleksas, pastatytas Romoje pergalei Dakijoje atminti (ir iš esmės finansuotas iš žygio grobio), susidedantis iš forumo, Trajano kolonos ir prekybos centro, yra išlikęs iki šiol. Jis taip pat buvo produktyvus triumfo arkų, kurių daugelis išliko, statytojas ir kelių rekonstruotojas (Via Traiana ir Via Traiana Nova).

Vienas iš žymių Trajano poelgių buvo trijų mėnesių gladiatorių festivalio surengimas Romos koliziejuje (tiksli data nežinoma). Sujungus karietų lenktynes, žvėrių kovas ir gladiatorių kraujo praliejimą šis kruvinas renginys, manoma, kainavo 11 tūkst. aukų (daugiausia žydai vergai ir nusikaltėliai, neskaitant tūkstančių plėšrių žvėrių) ir per visą festivalį sutraukė 5 mln. žiūrovų.

Didžiausias imperijos išplėtimas[taisyti | redaguoti kodą]

Romos imperija 116 m., kai buvo didžiausia.
Trajano biustas (Kunsthistorisches muziejus, Viena)

113 m. Trajanas patraukė į paskutinį žygį, išprovokuotą partų, kai šie pasodino nepriimtiną karalių į Armėnijos karalystės, kurioje abi didžiosios imperijos dalinosi valdžią nuo Nerono laikų prieš penkiasdešimt metų, sostą. Jis iš pradžių žygiavo į Armėniją, nušalino karalių ir užėmė šalį. Po to patraukė į pačių partų žemes, užimdamas Babilono, Seleukų miestus ir galiausiai sostinę Ktesifoną 116 m. Jis toliau žygiavo iki Persijos įlankos, kur paskelbė Mesopotamiją Romos provincija ir skundėsi, kad yra per senas sekti Aleksandro Didžiojo pėdomis.

Trajanas čia nesustojo. Vėliau 116 m. jis užėmė didelį Susos miestą. Nušalinęs partų karalių Osrojų I, pasodino į sostą sau palankų Partamaspatą. Niekada vėliau Roma nenueis tiek toli į Rytus.

Tuo metu karinė sėkmė ir jo paties sveikata nusigręžė nuo Trajano. Hatros miesto tvirtovė su Tigro upe užnugaryje atlaikė apsiaustį. Jis asmeniškai ten buvo ir, spėjama, karštyje patyrė širdies smūgį. Dar kartą sukilo žydai Romos imperijoje ir Mesopotamijos žmonės. Trajanas turėjo atsitraukti, kad numalšintų maištus. Trajanas tai laikė laikinu atsitraukimu, bet jam nebuvo lemta daugiau vadovauti mūšiui – armija buvo perduota aukšto rango legatui ir Judėjos valdytojui Brinijui Karniksui Maksimui.

Vėliau 116 m. Trajanas dar labiau susirgo ir išplaukė į Italiją. 117 m. pavasarį ir vasarą jo sveikata dar pablogėjo. Pasiekęs Seliną Sicilijoje, kuris vėliau pavadintas Trajanopoliu, jis staiga mirė nuo edemos rugpjūčio 9 d. Kasijus Dionas teigia, kad jo žmona Pompėja Plotina kelias dienas nuslėpė Trajano mirtį ir sufalsifikavo Adriano įsūnijimą[2]. Adrianas, tapęs imperatoriumi, grąžino Mesopotamiją partams, kitos Trajano nukariautos teritorijos išliko. Trajano pelenai supilti po Trajano kolona.

Trajano palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Eugène Delacroix. Trajano teisingumas (fragmentas).

Per likusiąją Romos ir Bizantijos imperijų laikotarpį kiekvienas naujas imperatorius po Trajano būdavo Senato pagerbiamas malda felicior Augusto, melior Traiano, reiškiančia „tegu jis būna laimingesnis už Augustą ir geresnis už Trajaną“.

Trajano reputacija išliko nesumažėjusi devyniolika amžių. Krikščionybės išplitimas Romoje turėjo įtakos legendos apie jį sukūrimui: viduramžiais buvo paplitęs pasakojimas, kad popiežius Grigalius I per dievišką įsikišimą prikėlė Trajaną iš numirusių ir pakrikštijo. Tai aprašoma Auksinėje legendoje. Teologai, pavyzdžiui, Tomas Akvinietis, Trajaną laiko dorybingo pagonio pavyzdžiu. Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ Trajanas sutinkamas Jupiterio danguje su kitais istoriniais ir mitologiniais veikėjais, žinomais dėl jų teisingumo.

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Nerva
Trajanas (98–117)
Nervų dinastija
Vėliau valdė:
Adrianas
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis


Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Syme, Tacitus, 30-44; PIR Vlpivs 575
  2. Cassius Dio, Epitome of Book LXIX, 1, 1-4