Otonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Otonas
Romos imperatorius
Oth001.jpg
Gimė: 32 m. balandžio 28 d.
Mirė: 69 m. balandžio 16 d. (36 metai)
Tėvas: Liucijus Otonas
Sutuoktinis(-ė): Popėja Sabina
SPQRomani.svg
Romos imperatorius
Valdė: 69 m.
Pirmtakas: Galba
Įpėdinis: Vitelijus
Commons-logo.svg Vikiteka: OtonasVikiteka

Otonas (32 m. balandžio 28 d. – 69 m. balandžio 16 d.), kitaip dar Markas Salvijus Otas Cezaris Augustas – buvo Romos imperatorius tris mėnesius nuo 69 m. sausio 15 d. iki balandžio 16 d. Jis buvo antrasis imperatorius iš Keturių imperatorių metų.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Otonas priklausė senai ir kilmingai etruskų šeimai, kuri buvo kilusi iš Etruskijos princų ir gyveno Ferentine (dabar Viterbas). Marko Salvijaus Otono, jo senelio iš tėvo pusės, tėvas buvo romėnų raitelis, o motina žemakilmė, gal net vergė. Otono senelis užaugo Livijos namuose ir jos dėka iškilo į senatorių rangą, bet ne aukščiau nei pretorių postas. Jo tėvas buvo Liucijus Otonas.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Būsimasis imperatorius pasirodo kaip vienas iš ekstravagantiškiausių jaunuolių, supusių Neroną. Draugystė baigėsi 58 m. dėl jo žmonos Popėjos Sabinos. Jos reikalavimu Otonas supažindino savo gražiąją žmoną su imperatoriumi Neronu, ir ši užmezgė su juo romaną, kuris nulėmė jos ankstyvą mirtį. Įtvirtinusi meilužės pozicijas ji išsiskyrė su Otonu ir pareikalavo, kad Neronas jį išsiųstų į tolimą provinciją Lusitaniją (dabar Portugalija ir dalis Ispanijos).

Lusitanijoje Otonas praleido 10 metų ir valdė provinciją su tiems laikams nebūdingu nuosaikumu. Kai Otono kaimynas Galba, Tarakono Ispanijos valdytojas, sukėlė maištą, jis lydėjo būsimąjį imperatorių į Romą. Prie nuoskaudų prisidėjo ir asmeninės ambicijos. Galba buvo senas ir neturėjo vaikų, o Otonas, skatinamas astrologų pranašysčių nusprendė tapti jo įpėdiniu. Jis susitarė su Galbos favoritu Titu Vinijumi ir už jo paramą sutiko vesti jo dukrą. Tačiau 69 m. sausį jo viltys žlugo, nes Galba formaliai įsūnijo Liucijų Kalpurnijų Pisoną Licinianą, kurį paskyrė paveldėtoju pagal testamentą.

Po šio įvykio Otonas ryžosi drąsiam žingsniui. Nepaisant prastos finansinės padėties ir buvusios ekstravagancijos dėka, jis papirko 23 pretorionus. Sausio 15 d. rytą jis nuvyko pas Galbą, o po to atsiprašęs dėl privačių reikalų išvyko iš Palatino kalvos susitikti su šalininkais. Otonas buvo palydėtas į pretorionų stovyklą, kur jį paskelbė imperatoriumi.

Su dideliu būriu Otonas grįžo į Romos forumą ir Kapitolijaus šlaite sutiko Galbą, kuris perspėtas gandų apie išdavystę brovėsi per tankią nustebusių civilių minią prie savo sargybinių barakų. Kohorta, saugojusi tuomet Palatino kalvą ir imperatorių, dezertyravo. Pretorionai brutaliai nužudė Galbą, įsūnį Pisoną ir kitus. Tą pačią dieną senatoriai suteikė Otonui visus imperatoriaus titulus ir privilegijas. Pretorionai ir armija išdavė Galbą, nes šis atsisakė sumokėti auksu už palaikymą, kai jis tapo imperatoriumi. Miestiečiai irgi buvo nepatenkinti Galba ir gerbė Nerono atminimą. Otono pirmieji žingsniai rodo, kad jis kreipė dėmesį į šiuos faktus.

Nuosmūkis ir žlugimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jis sutiko būti vadinamas Neronu reikalaujant liaudžiai, nes buvo jaunas ir švelniais bruožais panašus į mylimąjį imperatorių. Buvo vėl grąžintos Nerono statulos, jo išlaisvintieji ir tarnai grįžo į pareigas, buvo paskelbtas ketinimas užbaigti Aukso namus. Tačiau Otonas greitai suprato, kad lengviau nuversti imperatorių negu už jį valdyti.

Skaitydamas Galbos korespondenciją Otonas sužinojo, kad keli legionai Germanijoje sukilo ir paskelbė Vitelijų imperatoriumi. Kai nepavyko jo sustabdyti pasiūlius dalį imperijos, Otonas pradėjo ruoštis karui. Legionai iš tolimų provincijų nesuspėjo, bet Panonijos, Mesijos ir Dalmatijos legionai buvo netoliese, pretorionai buvo didelė jėga, o, be to, Otonui pakluso visas laivynas.

Laivynas saugojo Ligūriją, o Otonas paveiktas pranašysčių kovo 14 d. patraukė su kariais į šiaurę sutrukdyti Vitelijui įžengti į Italiją. Bet tam buvo per vėlai, tad Otonui teko sulaikyti priešus ties Po. Otonas apsigynė nuo Aulo Cecinos Alieno, bet Fabijaus Valenso atvykimas daug ką pakeitė.

Vitelijaus generolai norėjo lemiamo Bedriako mūšio, o neryžtingi pasitarimai Otono stovykloje tam netrukdė. Patyrę kariai reikalavo vengti mūšio kol atvyks bent Dalmatijos legionai. Tačiau imperatoriaus brolio Ticiano ir pretorionų vado Prokulo skubotumas įveikė imperatorių ir opoziciją, tad buvo nuspręsta iš karto žygiuoti. Otonas su dideliu rezervu liko kitoje Po upės pusėje.

Netoli Kremonos miesto Otono kariai susidūrė su priešais. Vitelijaus kariai nustūmė juos iki Bedriako, kur buvo Otono pajėgų, persikėlusių per Po upę, stovykla. Kitą dieną visa stovykla pasidavė Vitelijui. Po šio pralaimėjimo Otonui liko Dalmatijos legionai ir didelis rezervas, kuris nežygiavo, bet pats imperatorius prarado viltį laimėti ir nusižudė.

Otonas palaidotas iš karto Brikselo mieste, kur tuo metu buvo. Ant antkapio buvo paprastas užrašas Diis Manibus Marci Othonis.

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Galba
Otonas (69)
Keturių imperatorių metai
Vėliau valdė:
Vitelijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis