Septimijus Severas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Septimijus Severas
Senovės Romos generolas ir imperatorius
Septimius Severus busto-Musei Capitolini.jpg
Severų dinastija
Gimė: 146 m. balandžio 11 d.
Leptis Magnoje, Tunisas, vakarinėje Libijoje
Mirė: 211 m. vasario 4 d. (64 metai)
Jorke
Tėvas: Publijus Septimijus Geta
Motina: Fulvia Pia
SPQRomani.svg
Senovės Romos generolas ir imperatorius
Valdė: 193 m. balandžio 9 d. - 211 m. (~18 metų)
Pirmtakas: Didijus Julianas
Įpėdinis: Geta
Commons-logo.svg Vikiteka: Septimijus SeverasVikiteka
Romos imperija valdant Septimijui Severui

Septimijus Severas (lot. Septimius Severus; 146 m. balandžio 11 d. Leptis Magnoje, Tunisas, vakarinėje Libijoje211 m. vasario 4 d. Jorke) – Senovės Romos generolas ir imperatorius nuo 193 m. balandžio 9 d. iki 211 m.

Jis buvo pirmasis imperatorius, gimęs Afrikoje (dabartiniam Tunise, vakarinėj Libijoje).

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Patekimas į valdžią

Lucijus Severas gimė Leptis Magnoje (dabar Libija, į pietryčius nuo Kartaginos). Jis kilo iš žymios ir turtingos berberų giminės. Jo šeima turėjo raitelių rangą. Apie jo tėvą Publijų Septimijų Getą, kuris neturėjo svarbaus politinio posto, žinoma nedaug, bet du jo pusbroliai buvo konsulais, valdant imperatoriui Antoninui Pijui. Fulvia Pija, jo motina, buvo iš Fulvijų šeimos atšakos, persikėlusios iš Italijos į Šiaurės Afriką. Tai sena ir įtakinga plebėjų kilmės giminė. Jo giminaičiai buvo jaunesnis Publijus Septimijus Geta Septimija Pija. Severo pusbrolis iš motinos pusės buvo Pretorijų sargybinis ir konsulas Gajus Fulvijus Plaucijanas.

Severą 172 m. Markas Aurelijus padarė Romos senatoriumi. 190 m. jis tapo konsulu, o sekančiais metais Komodas jį paskyrė Panonijos legionų vadu.

Kai 193 m. kariai užmušė Pertinaksą, Karnunte kariai jį paskelbė imperatoriumi ir jis išskubėjo į Romą. Buvęs imperatorius Didijus Julianas buvo Senato nuteistas mirti ir užmuštas, tad Severas užėmė miestą be pasipriešinimo.

Tačiau Sirijos legionai imperatoriumi paskelbė Pescenijų Negrą. Tuo metu Septimijus Severas nusprendė pasiūlyti Klodijui Albinui, įtakingam Britanijos gubernatoriui, kuris tikriausiai rėmė Didijų prieš jį, cezario titulą, kuris nurodė galimą įpėdinystę. Su saugiu užnugariu, jis išvyko į Rytus ir sumušė Pescenijų Negrą Iso mūšyje. Po to atvirai paskelbė savo sūnų Karakalą įpėdiniu, Britanijos legionai paskelbė Albiną imperatoriumi ir persikėlė į Galiją. Severas, trumpam apsistojęs Romoje, patraukė į Šiaurę. 197 m. vasario 19 d. Lugduno mūšyje su 100 tūkst. Ilyrijos, Mesijos ir Dakijos legionierių Severas nugalėjo ir nužudė Klodijų Albiną, užsitikrindamas absoliučią valdžią imperijoje.

Imperatorius

Septimijus Severas širdyje buvo karys ir siekė šlovės kariniais žygiais. 197 m. jis kovojo trumpą ir sėkmingą karą su Partų imperija dėl to, kad ši rėmė Pescenijų Negrą. Partų sostinė Ktesifonas buvo nusiaubta legionų, o šiaurinė Mesopotamijos dalis sugrąžinta Romai.

Jo santykiai su Romos senatu niekada nebuvo geri. Jis buvo nepopuliarus, nes nuo pradžių rėmėsi armija, ir atsakė panašiais jausmais. Jis liepė nužudyti daugybę senatorių, apkaltinęs korupcija ar samokslu prieš jį, o juos pakeitė imperatoriaus favoritai. Jis išformavo Pretorijų sargybą, o vietoj jos surinko savo. Apie 50 tūkst. ištikimų jam kareivių buvo apgyvendinti Albane, netoli Romos (tikriausiai tam, kad suteikti imperatoriui centralizuotą rezervą). Jo valdymo metu legionų skaičius buvo padidintas nuo 25/30 iki 33. Jis padidino ir pagalbinių būrių (numerii) skaičių, daug iš jų atvyko nuo rytinių sienų. Metinė kario alga buvo pakelta nuo 300 iki 500 denarų.

Nors jo veiksmai Romoje įtvirtino karinę diktatūrą, jis buvo populiarus tarp Romos piliečių, nes sutramdė Komodo laikais išsikerojusią korupciją. Sugrįžęs po pergalės prieš partus, jis Romoj pastatė Septimijaus Severo arką.

Tačiau pagal istorinius šaltinius, po 197 m. Severas pateko didelė pretorijų prefekto Gajaus Fulvijaus Plaucijano, kuris turėjo beveik visą imperijos administracijos atšakų kontrolę, įtakon. Jo dukra Fulvija Plautila buvo ištekėjusi už Severo sūnaus Karakalos. Plauciano perdėta valdžia baigės 205 m., kai imperatoriaus mirštantis brolis jį atstatydino ir užmušė. Po jo buvę du prefektai, tarp kurių teisininkas Emilijus Papilijanas, turėjo dar didesnę valdžią.

Nuo 208 m. Severas ėmėsi karinių veiksmų apginti Britaniją nuo barbarų, įsakė atstatyti Adriano sieną, kai sunkiai susirgo Eburakume (Jorkas). Jis mirė 211 m. vasario 4 d.

Po jo mirties Senatas jį sudievino, o sostą paveldėjo du nesutariantys jo sūnūs Geta ir Karakala, kuriems patarinėjo jų motina Julija Domna. Severo imperijai suteiktas stabilumas greitai išgaravo.

Pasiekimai[taisyti | redaguoti kodą]

Septimijaus Severo 193 m.nukalta moneta pažymėti legioną XIIII Gemina Martia Victrix, paskelbusį jį imperatoriumi.

Nors Severo kariniai polinkiai daug kainavo imperijai, jis buvo stiprus imperatorius, kaip tik tokio tuo metu reikėjo. Jis pradėjo karinių imperatorių seką, kurią pratęsė keli po jo valdę valdovai. Nors iš tam tikro taško žiūrint reikalingi, jo kariniai žygiai armijos naudai buvo kritikuojami bendraamžių Kasijaus Dio ir Herodiano: piliečiams nauja armija uždėjo didesnę mokesčių naštą.

Septimijus Severas taip pat žinomas dėl savo pastatų. Neskaitant triumfo arkos, turinčios pilną jo vardą Romos forume, jis Romoj pastatė Septizodiumą ir papuošė gimtąjį miestą Leptis Magną (įskaitant naują triumfo arką, jam apsilankius 203 m.).

Severas tikslingai nepersekiojo krikščionybės, bet jei žmogus buvo tuo apkaltinamas, jis turėjo prakeikti Jėzų ar paaukoti auką pagoniškiems dievams. Norėdamas religijos harmonijos ir taikos jis skatino sinkretizmą, o tam priešinosi žydai ir krikščionys. Tad prasidėjo jų persekiojimai, ypač Šiaurės Afrikoje ir Egipte.

SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Didijus Julianas
Septimijus Severas (193 -211 m. e. m.)
 
Vėliau valdė:
Geta
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis