Antemijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antemijus
Anthemius.jpg
Antemijaus moneta
Gimė: apie 420 m.
Mirė: 472 m. liepos 11 d. (~52 metai)
Tėvas: Prokopijus
Sutuoktinis(-ė): Marcija Jevfemija
Vaikai:

Alipija,
Antemiolas,
Markianas,
Romulas,
Prokopijus Antemijus

Vakarų Romos imperatorius
Valdė: 467 m. - 472 m. (~5 metai)
Pirmtakas: Libijus Severas
Įpėdinis: Olibrijus
Commons-logo.svg Vikiteka: AntemijusVikiteka

Prokopijus Antemijus (apie 420 m. – 472 m. liepos 11 d.) buvo Vakarų Romos imperatorius 467-472 m. Vienas iš paskutinių pajėgių imperatorių, jis bandė išspresti dvi pagrindines karines imperijos problemas: vizigotų sukilimą Pirėnuose ir Geiseriko vandalų neklusnumą Šiaurės Afrikoje. Jį nužudė Ricimeras, jo paties barbarų kilmės generolas, kuris su juo varžėsi dėl valdžios.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Antemijus buvo iš kilmingos Rytų Romos imperijos giminės. Jo motina Lucina, gimusi apie 400 m., buvo konsulo Flavijaus Antemijaus dukra. Jo tėvas Prokopojus buvo kilęs iš uzurpatoriaus Prokopijaus, Konstantino I sūnėno.

Antemijus gimė apie 420 m. Konstantinopolyje, studijavo neoplatoniko Proklo mokykloje Aleksandrijoje. 453 m. jis vedė Markiją Eufemiją, Rytų Romos imperatoriaus Markiano (valdė 450457 m.) dukrą. Po vedybų Antemijus tapo grafu ir buvo nusiustas į Dunojaus frontą, kurio įtvirtinimai buvo nusiaubti po Atilos mirties. 454 m. Antemijus buvo atšauktas į Konstantinopolį ir pakeltas į patricijų rangą bei paskirtas vienu iš kelių armijos vadų. 455 m. jis buvo konsulu kartu su Vakarų Romos imperatoriumi Valentinianu III.

Dėl svaiginančios karjeros ir suteiktos garbės manoma, kad Markianas ruošė Antemijų vienam iš dviejų imperijų sostui užimti. Tačiau 456 m. spalį Vakarų Romos imperatorius Avitas buvo nuverstas, o 457 m. sausį mirė Markianas nepaskyręs įpėdinio. Abi imperijos neturėjo imperatorių ir jas valdė barbariškos kilmės generolai: Ricimeras vakaruose ir Asparas rytuose. Kadangi barbariška kilmė trukdė užimti sostą, Asparas vietoj gerbiamo Antemijaus imperatoriumi pasirinko žemo rango kariškį Leoną. Vararuose imperatoriumi tapo Majorianas.

Antemijus tarnavo naujam imperatoriui ir kaip karo vadas gynė imperiją nuo barbarų. Apie 460 m. jis nugalėjo Valamiro vestgotus Ilyrijoje. Po septynerių metų Antemijus nugalėjo grupę hunų, kurie perėjo užšalusį Dunojų.

Sosto užėmimas[taisyti | redaguoti kodą]

Po Vakarų Romos imperatoriaus Libijaus Severo mirties 465 m., vandalų karalius Geiserikas siekė, kad imperatoriumi taptų Olibrijus, vedęs velionio Valentiniano III dukrą kaip ir Geiseriko sūnus. Leonas nenorėjo prileisti Geiseriko prie imperatoriaus rūmų Ravenoje, tad vandalų piratai pradėjo pulti ne tik Italijos, bet ir Ilyrijos ir Peloponeso gyvenvietes. Leonas turėjo imtis veiksmų. 467 m. kovo 25 d. Leonas paskelbė Antemijų Vakarų Romos imperatoriumi su Ricimero sutikimu ir išsiuntė su armija į Italiją.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Užsienio reikalai[taisyti | redaguoti kodą]

Vandalai buvo pagrindinė Vakarų Romos imperijos problema. 467 m. prieš buvo suorganizuotas nesėkmingas karo žygis: dėl blogo oro romėnų laivynas laiku neatvyko į savo bazę.

468 m. Antemijus, Marcelinas ir Leonas surengė naują operaciją prieš vandalus, kurios vyriausias vadas buvo Basiliskas, Leono žentas, kuris po septynerių metų pats tapo imperatoriumi. Žygi finansavo Rytų Romos imperija, bet Antemijus irgi prisidėjo. Operacija baigėsi katastrofa, Marcelinas žuvo Leonas pasirašė taikos sutartį su Geiseriku, o Antemijus atsisakė planų atgauti Afriką ir nusprendė imtis vizigotų.

Vizigotų karalius Eurikas pasinaudodamas sumaištimi Galijoje ir išplėtė savo valdas atkirsdamas keletą romėnų provincijų nuo Italijos. Arlį ir Marselį vis dar valdė Vakarų Romos imperatorius, Alvernija, valdoma Ekdicijaus, imperatoriaus Avito sūnaus, buvo atskirta nuo imperijos kaip ir šiaurėje buvusi Suasono valda.

470 m. Antemijus nusamdė Armorikos bretonus kautis su Euriku. Iš pradžių 12 tūkst. bretonų užėmė Buržą, bet bandant užimti Deolą, juos nugalėjo didesnė vizigotų armija ir bretonams teko trauktis pas bretonus, romėnų sąjungininkus.

Antemijus bandė nugalėti vizigotus tiesiogiai. Jis subūrė armiją, kuriai nominaliai vadovavo jo sūnus Antemiolas, o iš tiesų generolai Torisarijus, Everdingas ir Hermianas. Romėnai išvyko iš Arlio ir kirto Ronos upę, bet juos užpuolė Eurikas, nužudė generolus, nusiaubė apylinkes.

Vidaus reikalai[taisyti | redaguoti kodą]

Be Afrikos praradimo ir silpstančios įtakos vakaruose Antemijus turėjo kovoti su opozicija Italijoje. Jis buvo graikas, Rytų Romos imperatoriaus išrinktas iš jo paties rūmų ir daug kas tikėjo, kad jis buvo pagonis.

Norėdamas gauti senatorių paramą jis suteikė patricijaus rangą daugybei Italijos ir Galijos aristokratų. Taip jis pagerbė civilius ir aristokratus be įpatingos karjeros, pvz.: Magną Feliksą ir galų poetą Sidonijų Apolinarį. Poetas atgabeno peticiją nuo savo žmonių ir jo pažystamas Romoje konsulas Cecina Decijus Basilijus patarė jam parašyti panegiriką, skirtą Antemijaus konsulavimo proga 468 m. Antemijus suteikė jam daug titulų ir garbingų pareigų, o Sidonijus pradėjo smarkiai įtakoti imperatorių.

Geri santykiai tarp Abiejų Romų imperatorių buvo naujas dalykas ir tai buvo naudojama propagandai. Antemijaus monetose abu imperatoriai laikosi už rankų, vaizduodami vienybę. Kadangi Amtemijus grąžino rūmus į Romą, jos pinigų kalykla tapo svarbiausia.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Vakarų Romos rūmuose svarbiausias žmogus buvo Magister militum Ricimeras. Nepaisant jo ir Antemijaus vienintelės dukros Alipijos santuokos, jų santykiai nebuvo geri. Tačiau jie tapo itin prasti dėl senatoriaus Romano, Ricimero žmogaus, teismo ir mirties bausmės 470 m., nes Antemijus jį apkaltino išdavyste. Ricimeras surinko 6 tūkst. vykų kautis su vandalais, bet po Romano mirties patraukė su jais į šiaurę. Abiejų pusių rėmėjai kelis kartus susirėmė, kol buvo sudaryta 1 metų paliaubų sutartis tarpininkaujant Pavijos vyskupui Epifanijui[1].

472 m. pradžioje mūšis atsinaujino ir Antemijus apsimetė sergąs ir pasislėpė Švento Petro bazilikoje. Leonas pasiuntė Olibrijų sutaikyti Ricimerą ir Antemijų, o vėliau kaip ambasadorių pas Geiseriką. Antrasis Leono pasiuntinys nuvyko su įsakymu Antemijui nužudyti Olibrijų ir Ricimerą. Tačiau Ricimeras perėmė laišką ir jį parodė Olibrijui[2].

Ricimeras paskelbė Olibrijų imperatoriumi ir apgulė Antemijų Romoje. Antemijų rėmė aristokratai ir miestiečiai, o Ricimeras turėjo barbarų armiją kuriai priklausė ir Odoakro vyrai. Ricimeras sugebėjo atskirti rūnus nuo uosto ir imperatoriaus šalininkai pradėjo badauti. Abi pusės kreipėsi į Galijos armiją, bet jos vadas Gundobadas parėmė dėdę Ricimerą. Antemijus suteikė Bilimerui aukštą postą ir šis žygiavo į Romą su ištikima armija, bet žuvo, kai bandė sutraukdyti Ricvimerui įžengti į Romos centrą.

Praradęs viltį Antemijus bandė prasiveržti, bet neteko daug karių, k tad bėgo slėptis į Švento Petrobaziliką, bet buvo pagautas ir 472 m. liepos 11 d. nužudytas.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Magnus Felix Ennodius, Vita Epiphanii, 51–53, 60–68; Paul the Deacon, xv.203.
  2. John Malalas, ibidem, 373–374, cited by Mathisen.
SPQRomani.svg  Romos imperatorius  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Libijus Severas
Antemijus
'
Vėliau valdė:
Olibrijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis