Arabinis strutis
| Struthio camelus syriacus |
|---|
 Arabinis strutis XIV a. veikale apie gyvūnus (Sirija) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Struthio camelus syriacus Rothschild, 1919 |
Arabinis strutis arba Sirinis strutis (Struthio camelus syriacus) – strutinių paukščių (Struthioniformes) būrio, išnykęs afrikinių stručių porūšis, iki XX a. vidurio gyvenęs Arabijos pusiasalyje ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Vaidmuo regiono kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Regione strutis buvo neatsiejama kultūros dalimi: išlikę uolų raižiniai netoli Rijado, Mesopotamijoje laikytas aukojamu gyvūnu, vaizduotas mene (piešiniai ant vazų ir kitų objektų, kuriais buvo prekiaujama su Etrūrija), aprašytas to meto veikaluose apie gyvūniją. Paukštis buvo puiki egzotiška dovana kinų Tangų dinastijos valdovui – Šaansi mauzoliejus (706 m.) dekoruotas stručio figūromis. Senovės Romoje buvo paklausūs arenų žūtbūtinėse kovose ir vietos virtuvėje, plunksnomis puošti galvos apdarai. Suklestėjus islamui, buvo populiarios turtingųjų rengiamos stručių medžioklės, mėsa tiko Halal mityboje, o kiaušiniai, plunksnos, oda buvo paklausūs tarp amatininkų. Gyvi paukščiai ir jo produktai pasiekdavo net Kiniją, kur Tangų šaltinyje vadintas „kupranugario paukščiu“.
Išnykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šie stručiai nuo priešistorinių laikų buvo gyvuojanti populiacija, bet Arabijos pusiasaliui sausėjant, jie dėl atšiaurių gyvenimo sąlygų pasitraukė iš kai kurių Arabijos dykumos vietų, tokių kaip Rub el Halio.
Plačiai paplitęs šaunamųjų ginklų, o vėliau ir variklinių transporto priemonių atsiradimas prisidėjo prie šios rūšies išnykimo. Ankstyvosios medžioklės su lankais ir šunimis dažnai leido gyvūnams pabėgti, tačiau medžioklės su šautuvais, brakonieriavimas mažino populiaciją. Iki XX a. pradžios arabinis strutis jau buvo retas paukštis. Jo pagrindinės buveinės buvo į šiaurę nuo Didžiojo Nefudo dykumos iki Sirijos dykumos, tarp 34°N ir 25°N šiaurės platumos ir 38°E rytų ilgumos į rytus link Eufrato slėnio. Stručių daugiausiai buvo Džaufo emyrate, kur sugyveno kartu su arabinių gazelių (Gazella saudiya) ir oriksų (Oryx leucoryx) bandomis, kurios šiuo metu išnykusios arba labai retos. Vienas paskutinių stručių pastebėtas 1928 m. Jordanijos-Irako pasienyje į rytus nuo Tall al-Rasatin. Apie 1940 m. strutį ties Džubeiliu nušovė ir suvalgė dujotiekio darbininkai, dar du paukščius, nepatvirtintais duomenimis, 1948 m. ištiko panašus likimas. 1966 m. viršutiniame Wadi el-Hasa slėnyje, į šiaurę nuo Petros, rastas gaištantis paskutinis individas. Senų kiaušinių likučių vis dar aptinkama vietovėse, kur gyveno pietinė subpopuliacija, išnykusi tarp 1900-ųjų ir 1920-ųjų metų, tikriausiai daugiausia dėl padidėjusio sausringumo.
Porūšio evoliucija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atlikus mtDNR kontrolinio regiono metodo haplotipų analizę, buvo patvirtintas artimas ryšys tarp arabinių (Struthio camelus syriacus) ir sahelinių stručių (Struthio camelus camelus) porūšių. Saudo Arabijoje buvo pradėtas reintrodukavimo projektas naudojant sahelinius stručius (S. c. camelus). Šiuo metu saheliniai stručiai veisiami nelaisvėje ir paleidžiami į atvirus Negevo dykumos plotus Izraelyje, kur anksčiau gyveno arabiniai stručiai.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ostriches, Struthio camelus (AvianWeb.com)
- Re-introduction of the Red-necked Ostrich, Struthio camelus camelus, in Mahazat as-Sayd [1]