Markas Tulijus Ciceronas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ciceronas

Markas Tulijus Ciceronas (Marcus Tullius Cicero , 106 m. pr. m. e. sausio 3 d. – 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d.) – romėnų politikas, retorikas, filosofas ir rašytojas.

Studijos ir veiklos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Ciceronas studijavo filosofiją pas epikūrininką Faidrą, klausė Platono akademijos vadovo Filono iš Larisos paskaitų, bendravo su jo namuose gyvenusiu stoiku Diodotu, dažnai lankėsi garsaus teisininko Liucijaus Scevolos Auguro namuose, savarankiškai studijavo graikų filosofus ir istorikus.

Pirmąją kalbą, ginančią Sekstą Roscijų iš Amerijos, apkaltintą tėvažudyste, pasakė 80 m. pr. m. e., būdamas 26 metų amžiaus. Čia jis nepabūgo pasisakyti prieš diktatoriaus Sulos atleistinį Chrizogoną ir bylą laimėjo, tačiau netrukus, tarsi išsigandęs galimų represijų, išvyko į Graikiją ir ten išbuvo dvejus metus (79-77). Iš pradžių studijavo filosofiją Atėnuose, Platono akademijoje, pas Antiochą iš Askalono, vėliau išvyko į Rodo salą pas retorikos mokytoją Moloną, padariusį jam didžiulį poveikį tobulinant iškalbos įgūdžius.

Politinės veiklos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Grįžęs iš Graikijos, Ciceronas aktyviai įsitraukė į politinę veiklą: 76 m. pr. m. e. buvo išrinktas kvestoriumi (mokesčių rinkėju) ir metus gyveno Sicilijoje, kur pelnė didelę gyventojų pagarbą. Po Cicerono kvestoriumi dirbęs Veris išgarsėjo kaip kyšininkas bei lupikautojas, ir gyventojai jį padavė į teismą, o Ciceronas pasakė kaltinamąją kalbą „Prieš Verį“ (In Verrem, 70 m. pr. m. e.). Su triumfu laimėjęs šį procesą ir įveikęs savo varžovą Hortenzijų, gynusį Verį, Ciceronas pelnė garsiausio Romos oratoriaus vardą ir 69 m. pr. m. e. buvo išrinktas edilu, o 66 m. pr. m. e.pretoriumi. Tais pačiais metais, reikalaudamas Pompėjui suteikti aukščiausią valdžią kovoje su Mitridatu, jis pasakė ir pirmąją politinę kalbą – „Apie Gnėjaus Pompėjaus karinę valdžią“ (De imperio Cn. Pompei, 66 m. pr. m. e.).

64 m. pr. m. e., iškėlęs savo kandidatūrą konsulų rinkimuose, Ciceronas – homo novus („naujas žmogus“) – įveikė net penkis pretendentus ir buvo išrinktas konsulu 63 m. pr. m. e. kadencijai. Tai buvo itin dramatiški metai. 63 m. pr. m. e. Liucijus Sergijus Katilina (108-62), senos patricijų giminės palikuonis, teisėtu būdu rinkimuose negavęs konsulo vietos, jos ėmė siekti jėga, iš pradžių bandydamas nužudyti savo varžovus, o nepavykus, – suorganizuodamas sąmokslą. Kaip konsulas Ciceronas ėmėsi aktyvių veiksmų, senate ir forume pasakė keturias kalbas „Prieš Katiliną“ (In L. Catilinam orationes quatuor), įtikino senatą paskelbti ypatingąją padėtį (senatus consultum ultimum), kuri suteikdavo konsului gyvybės ir mirties sprendimo teisę. Ja pasinaudojęs, Ciceronas mirties bausme nuteisė penkis Romos piliečius, aristokratų atstovus, sąmokslo dalyvius. Katilinos sąmokslas buvo nuslopintas, o pats jis žuvo susirėmimuose su Romos kariuomene. Ši pergalė Ciceronui pelnė tėvynės tėvo (pater patriae, Katono suteiktas epitetas) vardą.

Tačiau prieš Ciceroną ėmė aktyviai kovoti buvę Katilinos šalininkai, ypač Publijus Klaudijus Pulchras. 59 m. pr. m. e. tapęs liaudies tribūnu (tribunus populi), senatui jis pateikė svarstyti įstatymo projektą Klaudijaus įstatymas dėl mirties bausmės Romos piliečiui (Lex Claudia de capite civis Romani), kuriuo tremtis buvo numatoma tam, kuris, neperdavęs teismui, mirties bausme nubaudė Romos pilietį. Nors Cicerono vardas nebuvo minimas, niekas neabejojo, kad labiausiai jis nukreiptas būtent prieš Ciceroną. Nelaukdamas, kol senatas priims įstatymą ir bijodamas susidorojimo, Ciceronas išvyko iš Romos ir metus praleido Makedonijoje bei Ilirijoje. Jo namas Romoje buvo sugriautas, turtas paimtas į valstybės iždą. Tik asmeniškas Pompėjaus įsikišimas ir optimatų baimė, kad auganti Klaudijaus įtaka nesukurstytų žemiausių visuomenės sluoksnių, pakeitė Cicerono padėtį. 57 m. pr. m. e. jis grįžo į Romą, tačiau, siekdamas susigrąžinti turtą ir atstatyti savo teises, patyrė nemažai sunkumų.

Pilietiniame kare, kilusiame dėl nesutarimų tarp Pompėjaus ir Cezario, Ciceronas nuo pat pradžių palaikė Pompėjų ir priešinosi Cezariui. Laimėjęs karą Cezaris Cicerono atžvilgiu buvo kilnus ir jokių represijų prieš jį nesiėmė.

Vėlyvoji kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

46-44 m. pr. m. e. Ciceronas parašė daugumą savo filosofinių veikalų : „Stoikų paradoksus“ (Paradoxa stoicorum), „Hortenzijų“ (Hortensius), „Akademinius svarstymus“ (Academicae quaestiones), „Apie gėrio ir blogio ribas“ (De finibus bonorum et malorum), „Tuskulo pokalbius“ (Tusculanae disputationes), „Apie dievų prigimtį“ (De natura deorum), „Katonas Vyresnysis apie senatvę“ (Cato Maior de senectute), „Lelijus apie draugystę“ (Laelius de amicitia), „Apie numatymą“ (De divinatione), “Apie likimą (De fato), „Apie pareigas“ (De officiis).

Vėlyvoji politinė veikla ir mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

46-43 m. pr. m. e. buvo sunkiausi metai Cicerono gyvenime: 46 m. pr. m. e. jis išsiskyrė su žmona Terencija, su kuria pragyveno 32 metus, vedė Publiliją, su kuria po metų vėl išsiskyrė; 45 m. pr. m. e. mirė jo mylima duktė Tulija; 44 m. pr. m. e. Cezaris pasiskelbė diktatoriumi ir tais pačiais metais buvo nužudytas.

46 m. pr. m. e. Ciceronas parašė ir du fundamentalius retorikos veikalus – „Brutą, arba žymiausius oratorius“ (Brutus sive de claris oratoribus) ir „Oratorių, arba apie geriausią kalbėtojų rūšį“ (Orator sive de optimo genere oratorum). Pirmajame apžvelgė Romos retorikos raidą „nuo niekybės iki tobulybės“, antrajame analizavo oratoriaus, siekiančio tos tobulybės, individualų kelią.

Po Cezario nužudymo (44 m. pr. m. e. kovo 15 d.) Ciceronas aktyviai dalyvavo senato opozicijoje prieš aršų cezarietį Marką Antonijų. Nuo 44 m. pr. m. e. rugsėjo mėn. iki 43 m. pr. m. e. balandžio mėn. Ciceronas pasakė 14 kalbų prieš Marką Antonijų, kurias, tarsi pamėgdžiodamas Demosteno kalbas prieš Makedonijos karalių Filipą, pavadino Filipikomis (Phillippica). Ypač didelio pasisekimo susilaukė paskutinioji, keturioliktoji, filipika, pasakyta sužinojus apie Oktaviano pergalę prieš Marką Antonijų. Kaip ir ankstesniais metais, įveikus Katiliną, Ciceronas kėlė savo nuopelnus respublikai, reikalavo paskelbti penkiasdešimties dienų padėkos maldas dievams, o trims svarbiausiems nugalėtojams – Oktavianui, Hircijui ir Pansai – suteikti imperatorių titulus. Tai buvo paskutinioji Cicerono kalba.

43 m. pr. m. e. lapkričio mėn. priešininkai susitaikė, Oktavianas, Antonijus ir Lepidas sudarė antrąjį triumviratą. Keršydamas už įžeidimus, išsakytus filipikose, Antonijus pasistengė kuo greičiau atsikratyti aršaus priešininko. Budeliai pasirodė Cicerono viloje Kajetoje 43 m. pr. m. e. gruodžio 7 d. Vergai buvo pasiryžę ginti šeimininką, tačiau Ciceronas liepė pastatyti lektiką ir pats iškišo galvą, laukdamas smūgio. Jam buvo nukirsta galva ir dešinioji ranka, Romos forume rodytos kaip didžiausio priešo žūties įrodymai.

Laikui bėgant Cicerono kūrybinio palikimo reikšmė vis didėjo, jo vardas tapo Romos kultūros simboliu. O tas palikimas itin gausus ir įvairus: 58 išlikusios kalbos ir apie 30 neišlikusių, 6 retorikos veikalai, apie 17 filosofinių traktatų, istorijos, politikos, geografijos, teisės, mokslo istorijos raštai, daugiau nei 900 laiškų.

Kita[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Iš Cicerono vardo kilo tipografinių šriftų matavimo vieneto pavadinimas ciceras.

SPQRomani.svg  Romos konsulas  SPQRomani.svg
Anksčiau valdė:
Lucijus Julijus Cezaris
Gajus Marcijus Figulas
Markas Tulijus Ciceronas (63 m. pr. m. e.)
kartu su Gajumi Antonijumi
Vėliau valdė:
Decimas Junijus Silanas
Lucijus Licinijus Murena
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis


Vikiteka