Pašariniai augalai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pašariniai augalai

Pašariniai augalai, arba pašarinės kultūrospašarinės žolės, šakniavaisiai (griežčiai, morkos, ropės, runkeliai), gumbavaisiai (bulvės, topinambai), arbūziniai augalai (pvz., melionai, moliūgai, pašariniai arbūzai), silosiniai augalai (pvz., kukurūzai, vasariniai vikiai, pašariniai lubinai, pašarinės pupos, saulėgrąžos, sorgas, rapsas), varpiniai ir ankštiniai javai.

Auginami ir pašarinių augalų mišiniai (pvz., vikių ir avižų, žirnių ir miežių, dobilų ir liucernos su varpinėmis žolėmis).

Lietuvoje, iš javų pašarui daugiausia sėjama miežių, mažiau avižų, palyginti mažai grūdiniųankštinių, javų, žirnių, vikių, lubinų, pupų. Be to, pašarui dar auginama pašarinių runkelių, dalis bulvių, kukurūzų, vienmečių žolių mišinių, daugiamečių žolių (dobilų, liucernų, varpinių žolių).

Lietuvos ganyklose ganomi gyvuliai, pjaunama žolė vasaros ir žiemos pašarui. Žalieji pašarai sudaro 25–30 % viso žolėdžių gyvulių pašaro poreikio. Gyvuliams daug sušeriama koncentruotų pašarų – 35–40 % jų poreikio. Kiaulių ir paukščių racionuose jie sudaro 85–100 % pašarų poreikio.

Pašarinių žolių pavadinimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimai pateikti pagal agronominį skirstymą.

Pievinis pašiaušėlis (Alopecurus pratensis)
Aukštoji avižuolė (Arrhenatherum elatius)
Paprastoji šunažolė (Dactylis glomerata)
Tikrasis eraičinas (Festuca pratensis)

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuoroda[taisyti | redaguoti kodą]

Pašariniai augalai (lietuvių, anglų, rusų k.)

Vikiteka