Pievinis pelėžirnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lathyrus pratensis
Pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis)
Pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Eilė: Pupiečiai
(Wikispecies-logo.svg Fabales)
Šeima: Pupiniai
(Wikispecies-logo.svg Fabaceae)
Pošeimis: Faboideae
(Wikispecies-logo.svg Faboideae)
Gentis: Pelėžirnis
(Wikispecies-logo.svg Lathyrus)
Rūšis: Pievinis pelėžirnis
(Wikispecies-logo.svg Lathyrus pratensis)
Mokslinis pavadinimas
Lathyrus pratensis
L.

Pievinis pelėžirnis (lot. Lathyrus pratensis, angl. Meadow vetchling, Meadow Pea, Meadow Pea-vine, vok. Wiesen-Platterbse) – pupinių (Fabaceae) šeimos pelėžirnių (Lathyrus) genties augalas. Kėdainiuose dar vadinamas zuikio žirneliais. Savaime paplitęs Europoje ir Azijoje, taip pat ir Lietuvoje. Introdukuotas ir natūralizuotas Šiaurės Amerikoje.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Lathyrus pratensis Sturm16.jpg

Auga pievose, laukuose, pamiškėse ir pakrūmėse, pakelėse, pylimų šlaituose. Mėgsta derlingesnius, vidutinio sunkumo, sunkesnės mechaninės sudėties, nerūgščius, turtingus ir nelabai sausus dirvožemius. Pakenčia pavasarinį užliejimą, šiokią tokią paunksnę.

Žiedus lanko bitės, kamanės, vapsvos, drugiai. Sėklas valgo vabzdžiai. Augalas yra paprastosios garstytės (Leptidea sinapis) lervų maisto šaltinis.

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Tai daugiametis, iki 120 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis plonas, išsišakojęs, iš jo išauga ilgos palaipos. Stiebas liaunas, kylantis ar laipiojantis, briaunotas, nuo pamato šakotas. Lapkočiai latakiški, 1-3 cm ilgio. Priešiškai plunksniški lapai auga poromis iš dviejų pailgų, gyslotų lapelių, su prielapiais ir baigiasi šakotu ar paprastu ūseliu arba dygleliu. Lapeliai pailgai lancetiški ar lancetiški, 2-3 cm ilgio ir 0,3-0,8 cm pločio, lankiškai gysloti, dažnai su 3 ar 5 neryškiomis gyslomis. Juos laiko lancetiški, gysloti, nusmailėję, 2-5 cm ilgio koteliai. Prielapiai esti stambūs, panašūs į lapelius. Ūseliai kabinasi į kaimynines žoles ir kelia į šviesą žiedus.

Žiedynkočiai auga ilgesni už lapus, dažnai truputį lenkti. Žiedkočiai 2-4 mm ilgio, plaukuoti. Ilgakotėse kekėse susitelkę po 5-8 žiedus, kuriuose daug nektaro. Turi varpišką, plaukuotą taurelę. Vainiklapiai penki. Vainikėlis geltonas, atvirkščiai kiaušiniškas, 10-16 mm ilgio. Burės lakštelis dažnai su juosvomis gyslomis. Liemenėlis plokščias, jo vidus plaukuotas. Kuokelių dešimt.

Žydi birželio-liepos mėnesiais. Auga lėtai, pradeda žydėti po trejų metų. Vaisiai – pailgos, plokščios, juosvos, tinkliškai gyslotos, 2,5-4 cm ilgio, su mažu, truputį lenktu snapeliu [[Ankštis|ankštys]. Jose yra po 8-10 sėklų. Sėklos apvalios, šiek tiek suplotos, 2,5-3 mm skersmens, šviesesnės ar tamsesnės rudos spalvos, margos. Dauginasi vegetatyviškai palaipomis ir sėklomis, bet jų sudygsta mažai. Dera per 10 metų. Augalas diploidinis, 2n = 14 arba 28.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Tai gera pašarinė žolė, turinti vertingų medžiagų, baltymų daugiau negu dobiluose, bet dėl kartaus skonio žalios žolės galvijai vengia. Be to, ganyklose blogai atželia ir nepakelia mindymo. Žolei džiūstant kartumas nyksta. Labai pageidautinas šienaujamose pievose.

Porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra išskiriamas vienas porūšis ir vienas varietetas:

  • Lathyrus pratensis subsp. velutinus (DC.) Kerguélen
  • Lathyrus pratensis var. velutinus DC.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Pievinis pelėžirnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka