Ropė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Brassica rapa
Turnip 2622027.jpg
Ropė (Brassica rapa)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Dilenijažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Dilleniidae)
Šeima: Bastutiniai
(Wikispecies-logo.svg Brassicaceae)
Gentis: Bastutis
(Wikispecies-logo.svg Brassica)
Rūšis: Ropė
(Wikispecies-logo.svg Brassica rapa)
Žydinti ropė

Ropė (lot. Brassica rapa) – dvimetė bastutinių (Brassicaceae) šeimos daržovė. Ropė auga sparčiai ir greitai duoda derlių. Ropių šakniavaisiai sveria 150–300 gramų, yra gelsvos arba baltos spalvos. Ropių šakniavaisis, priklausomai nuo veislės, gali būti apvalus, ovalus arba verpstės formos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ropių tėvyne laikomos Europa ir Azija. Senovės persai ir egiptiečiai ropes augino maistui, tačiau manė, kad jos tinkamos valgyti tik varguomenės sluoksniui. Pavyzdžiui, Egipte ropėmis buvo maitinami piramides statę vergai. Senovės Romoje keptas ropes valgydavo visų luomų atstovai. Romėnams netgi neužtekdavo savo išaugintų ropių, todėl iš pavergtų tautų jie reikalaudavo duoklės ropėmis. Taip ši daržovė dar labiau paplito Europoje, ypač Reino pakrantėse. XVI amžiuje Prancūzijoje ropės buvo toks svarbus maisto produktas, kad joms neužderėjus kildavo badas.

Anglijoje ropės pradėtos auginti XVI amžiuje. Anglai valgė ne tik ropių šakniavaisius, bet ir jaunus lapelius.

Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Tada atsirado ir populiari pasaka „Senis ir ropė“. Tuo metu Rusijoje ropės buvo būtinas kasdienis patiekalas. Žmonės ropes valgydavo su žuvimi, mėsa, gamindavo ropių girą.

Auginimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ropė geriausiai auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Ši daržovė yra sėjama pavasario pradžioje, žydint pirmiems pavasario žiedams (šalpusniui, žibuoklėms). Nepatariama ropių tręšti šviežiu mėšlu, nes tuomet jas labiau puola kenkėjai. Be to, taip tręštoje dirvoje išauga kreivi ir šakoti šakniavaisiai. Taip pat nepatartina ropių auginti ir po kitų kryžmažiedžių šeimos daržovių.

Ropės sėjamos juostomis maždaug 50 centimetrų atstumu viena nuo kitos, centimetro gylyje. 20 metrų ilgio lysvei reikia apie 20 gramų ropės sėklų. Paaugę ropių daigai retinami paliekant maždaug 4-6 centimetrų tarpus. Jeigu dirvoje trūksta drėgmės, šakniavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Dėl to per karščius ropes būtina laistyti.

Ropių derlius imamas praėjus 65-75 dienoms nuo sudygimo.

Ropės auga greitai, todėl jas galima sėti keletą kartų. Jei norima ropių šakniavaisius laikyti per žiemą, sėti reikia birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Ropės jautrios šalčiui, todėl vėlyvosios sėjos derlių būtina nuimti prieš pirmąją šalną.

Veislės[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiausiai auginama vidutinio ankstyvumo veislė „Petrovskaja“. „Teltower“ veislės ropės gerai dera smėlėtoje dirvoje. Taip pat Lietuvoje auginamos Baltosios Milano raudongalvės ir Geltonosios gegužės raudongalvės ropės.

Maistingumas[taisyti | redaguoti kodą]

Ropių šakniavaisiuose gausu vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, baltymų, ląstelienos, mineralinių druskų, eterinių medžiagų, kurios pagerina apetitą. Gausu vitaminų C, PP, B1, B2, provitamino A. Taip pat kalcio bei kalio. Specifinį kvapą ropėms suteikia jose esantis garstyčių aliejus.

Vartojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ropių šakniavaisiai valgomi virti ir žali.

Ropių nuovirai vartojami kaip šlapimo išskyrimą ir atsikosėjimą skatinantys vaistai. Karšti šakniavaisių košelės kompresai lengvina sąnarių skausmus. Ropių sultys vartojamos sergant peršalimo ligomis, lėtiniu bronchitu, bronchine astma[reikalingas šaltinis].

Ropėje esantys sterinai, ypač sitosterinas – puiki aterosklerozės profilaktinė ir gydomoji priemonė[reikalingas šaltinis].

Ropės negalima vartoti sergant ūmiais ir lėtiniais hepatitais, cholecistitais ir centrinės nervų sistemos ligomis[reikalingas šaltinis]. Žalios ropės negalima valgyti esant skrandžio bei žarnyno opomis[reikalingas šaltinis].

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Tadas Ivanauskas. Vadovas jaunajam sodininkui ir daržininkui. Vilnius: Mintis, 1969. 205 p.
  2. Pranas Svetika. Daržininkystė. Vilnius: Academia, 1995. 350 p.
  3. Genovaitė Visockienė. Jaunajam daržininkui. Kaunas: Šviesa, 1989. 223 p.


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]