Bulvinė saulėgrąža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Topinambas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Helianthus tuberosus
Topinambas (Helianthus tuberosus)
Bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Astražiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Asteridae)
Šeima: Astriniai
(Wikispecies-logo.svg Asteraceae)
Gentis: Saulėgrąža
(Wikispecies-logo.svg Helianthus)
Rūšis: Bulvinė saulėgrąža
(Wikispecies-logo.svg Helianthus tuberosus)

Bulvinė saulėgrąža arba topinambas (lot. Helianthus tuberosus) – astrinių šeimos augalas (2n = 102). Tai daugiametė 1,5 metrų aukščio žolė. Augalas truputį panašus į saulėgrąžą (ta pati gentis). Stiebas apaugęs plaukeliais, žiedynai geltoni, panašus į saulėgrąžų graižus (dėl to topinambai dar vadinami bulvinėmis saulėgrąžomis), tik žymiai mažesni. Topinambai kilę iš Šiaurės Amerikos. Dar vadinama Jeruzalės artišoku, nors neturi nieko bendro nei su Jeruzale, nei su artišokais.

Biologiniai ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Stiebas 1,5-2 m aukščio, viršuje šakotas. Stiebiniai auginiai lengvai įsišaknyja. Žiedynai graižai, kaip saulėgražų, graižo „pintinėlė“ tik 1-1,5 cm skersmens. Žydi rugsėjo-spalio mėnesiais, sėklos paprastai nesubręsta ne tik dėl šiltų orų stygiaus, bet ir dėl mejozės sutrikimų. Topinambai kryžmadulkiai.

Po žeme sudaro trumpus stolonus, ant kurių galų formuojasi stiebagumbiai. Gumbų forma gana įvairi, akutės iškilos.

Laukiniai topinambai labai paplitę Šiaurės Amerikoje, mėgsta molingas dirvas, auga palei kelius ir paupiais.

Auginimas ir panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Dabar auginami JAV, Prancūzijoje. Pradžioje topinambus augino kaip maistinius, o XX a. pradžioje ėmė auginti ir kaip pašarinius bei techninius (etanolio ir fruktozės gamybai) augalus. Topinambo stiebagumbis vidutiniškai turi 11,7 % inulino, 6,3 % cukrų ir šiek tiek krakmolo.

Veislių nėra daug, iki 1920 m. topinambų selekcija užsiiminėjo tik Prancūzijoje. Topinambai į Europą pateko XVII a. pradžioje, pradžioje į Prancūziją, vėliau – į Italiją, Nyderlandus, Angliją. Pirmą kartą botaniškai aprašytas 1616 m.
Kultūriniai topinambai nuo laukinių nedaug nutolę, lengvai sulaukėja. Auga tiek drėgnose molingose (kaip mezofitas), tiek sausose smėlingose (kaip kserofitas) dirvose. Šiaurės Kaukaze aptikti didžiuliai sulaukėjusių topinambų sąžalynai.

Hibridai[taisyti | redaguoti kodą]

TSRS I. Marčenka (И. Марченко) ir N.Ščibria (Н. Щибря) sukryžmino topinambus su saulėgražomis ir gavo naują rūšį, kurią pavadino „topinsaulėgrąža“ (топинсолнечник = топин-амбур + под-солнечник), kurios 2n = 68. Pirmos kartos hibridai buvo heteroziniai, sudarantys stiebagumbius (susitelkusius mažame tūryje), bet jų žiedai mažai vaisingi. Šių hibridų derlingumas buvo 75-80 t/ha žalios masės ir 35-40 t/ha stiebagumbių.


Commons-logo.svg Vikiteka: Bulvinė saulėgrąža – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka