Paprastoji kiaulpienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Taraxacum officinale
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)
Paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Astražiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Asteridae)
Eilė: Astriečiai
(Wikispecies-logo.svg Asterales)
Šeima: Astriniai
(Wikispecies-logo.svg Asteraceae)
Gentis: Kiaulpienė
(Wikispecies-logo.svg Taraxacum)
Rūšis: Paprastoji kiaulpienė
(Wikispecies-logo.svg Taraxacum officinale)
Pieva
Laisvai auganti kiaulpienė
Kotelis su "pienu"
Paprastoji kiaulpienė

Paprastoji kiaulpienė (lot. Taraxacum officinale, vok. Gewöhnlicher Löwenzahn) – astrinių (Asteraceae) šeimos kiaulpienių (Taraxacum) genties augalas.

Daugiametis žolinis augalas. Liemeninė šaknis gana stora, 1-2 cm skersmens, iki 0,5 m ilgio, geltona. Lapai skroteliniai, į pagrindą siaurėjantys, skiltėti, plunksniškai skiautėti, dantyti, beveik lygiakraščiai, tik su neryškiais danteliais, žali, sultingi. Nuskynus lapą ar kitą augalo dalį, teka baltas skystis. Iš skrotelinių lapų vidurio išauga keletas (rečiau vienas), o kartais net keliasdešimt apvalių, tuščiavidurių, 5-30 cm ilgio žiedynstiebių, kurių viršūnėje yra po 1 stambų, 3-5 cm skersmens graižą, apgaubtą skraiste. Žiedai geltoni, visi liežuviški. Kuokelių dulkinėse subręsta daug žiedadulkių. Vaisius - rudas lukštavaisis su skėčio formos skristuku.

Žydi balandžio - gegužės mėn., tačiau pavieniai augalai pražysta ir vėliau, kartais net rudenį. Auga pievose, ganyklose, laukuose, pelkėse, skverbiasi į gazonus. Gausiai paplitusi visoje Lietuvoje. Gana įkyri piktžolė, paplitusi ir derlingesnėse dirvose.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Lapai – labai geras ankstyvas paukščių ir triušių pašaras.

Medingas augalas, teikiantis daug nektaro ir žiedadulkių.

Sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Karčiose pieniškose sultyse yra seskviterpeninio laktono, laktukopikrino, glikozidų, 24-40 % inulino, fruktozės, truputis eterinio aliejaus, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Gaminamas ankstyvas šviesiai geltonas, kartoko skonio kiaulpienių medus.

Džiovintas ir paskrudintas kiaulpienės šaknis galima naudoti kaip kavos pakaitalą.

Jaunus lapus galima valgyti vietoj salotų.

Vaistinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistams vartojamos šaknys, kartais lapai. Kiaulpienės kaip vaistinio augalo preparatai pagreitina tulžies išsiskyrimą, suaktyvina kepenų ir kasos fermentų veiklą, gerina apetitą.

Žaliavos rinkimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vaistinei žaliavai paruošti šaknys kasamos anksti pavasarį prieš pasirodant lapams (iki balandžio pabaigos) ir rudenį pradėjus lapams nykti (rugsėjo-spalio mėn.). Iškastos šaknys nuvalomos nuo žemių, pašalinamos smulkios šaknelės ir lapų likučiai. Šaknys nuplaunamos, storesnės perskeliamos pusiau išilgai. Džiovinama gerai vėdinamoje patalpoje arba apšildomoje džiovykloje 40-50 °C temperatūroje. Iš 3-3,5 kg šviežių šaknų gaunama 1 kg sausos žaliavos.

Gerai išdžiovintų šaknų paviršius rudas, perlaužus – vidus pilkai baltas su gelsvai rusva šerdimi viduryje. Žaliava bekvapė, karti.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Živilė Lazdauskaitė. Pavasarį žydintys augalai. Vilnius, Mokslas, 1985, 60 psl.

Vikiteka