Žoržo Pompidu centras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žoržo Pompidu centras
Centre Pompidou von Sanmaritane.jpg
Informacija
Vieta Paryžius, Prancūzija
Statybų pradžia 1971 m.
Statybų pabaiga 1977 m.
Atidarymas 1977 m. sausio 31 d.
Paskirtis Meno ekspozicijų kompleksas
Aukštis 42 m (iš Rue Beaubourg pusės), 45,5 m (iš aikštės pusės)
Plotas 2 hektarai (5 akrai)

Nacionalinis Žoržo Pompidu meno ir kultūros centras, sutrumpintai Žoržo Pompidu centras (pranc. Centre national d'art et de culture Georges-Pompidou) – šiuolaikinio meno ekspozicijų kompleksas Beaubourg rajone IV Paryžiaus kvartale (arrondissement). Statytas 19711977 m. vėlyvojo modernizmo stiliuje italų-britų architektų dueto Richard Rogers ir Renzo Piano bei italo Gianfranco Franchini.

Centre yra įsikūrę viešoji biblioteka (Bibliothèque publique d’information), Nacionalinis modernaus meno muziejus (Musée National d’Art Moderne) ir Muzikos ir akustinių tyrimų centras (IRCAM). Paryžiečiai centrą paprastai vadina Beaubourg. Centras pavadintas Prancūzijos prezidento Žoržo Pompidu (19691974), kuris ir užsakė šį pastatą, vardu. Jis oficialiai atidarytas 1977 m. sausio 31 d. prezidento Valéry Giscard d'Estaing. Pradžioje projektas susilaukė aršios miestiečių kritikos, bet dirbant pirmajam centro direktoriui Pontus Hultén, greitai tapo vienu karščiausių miesto taškų.

Nuo 1977 m. jį aplankė 150 milijonų lankytojų. Skulptūra „Horozontalu“ (skulptorius Alexander Calder) yra nepriklausoma 25 pėdų aukščio statula, pastatyta priešais Pompidu centrą 2012 m.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Beaubourg gatvė

Idėja sukurti multikultūrinį kompleksą kilo André Malraux, pirmajam kultūros reikalų ministrui, kuris turėjo būti Vakarų meno ir kultūros pranašas bei centralizuoti politinę galią. Pompidu centro, kaip įžūlaus Prancūzijos meno ir kultūros centro, idėja suėjo į vieną, besiremiant skirtingais sumanymais, tačiau vis dėlto ją galima išvesti iš pirmapradžio Malraux sumanymo. 1960 m. miesto projektuotojai nusprendė perkelti maistro turgų (Les Halles), tad istorinė sandara sulaukė didžiulio įvertinimo ir pasiūlyta, kad tuščioje erdvėje įsikurtų kai kurios kultūrinės institucijos. Paryžius, kaip kultūros ir meno miestas, augo, todėl pasigirdo raginimai, šioje vietoje įsteigti Musée d’Art Moderne. Paryžiui taip pat reikėjo didelės viešosios bibliotekos, kurios tuo metu mieste nebuvo. Pirmiausia, ginčai susiinteresavo ties Les Halles, bet kai polemika nusistovėjo, 1968 m. prezidentas Charles de Gaulle bibliotekos vietai iškėlė Beaubourg aikštės kandidatūrą. Po metų, 1969 m., naujasis prezidentas patvirtino Beaubourg projektą ir nusprendė, kad ten būsią ir naujoji biblioteka, ir šiuolaikinis meno centras. Projekto vystymosi metu, pastate numatyta vieta ir IRCAM (Institut de recherche et coordination acoustique/musique).

Iki 1980 m. vidurio Pompidu centras tapo auka dėl didžiulio ir netikėto savo populiarumo, daugialypės veiklos bei komplekso valdymo struktūros. Kai Dominique Bozo sugrįžo į centrą 1981 m., kaip Musee National d’Art Moderne direktorius, jis vėlei atkūrė muziejų, pristatydamas įvairių kolekcijų ir tuo pačiu eksponuodamas tas, kurios sukurtos amžininkų.[1] Iki 1992 m. prie Pompidu centro prijungta Le Centre de Création Industrielle.

Nuo naujojo atidarymo 2000 m., kuomet tris metus vyko renovacija, Pompidu centras pagerino apsilankymo strategiją. Lankytojai dabar gali pasinaudoti eskalatoriumi, jei sumoka už įėjimą į muziejų.[2]

Direktoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis ekspozicijos Žoržo Pompidu centre
Pablo Picasso darbai Žoržo Pompidu centre
  • Nuo 2007: Alain Seban
  • 2002–2007: Bruno Racine
  • 1996–2002: Jean-Jacques Aillagon
  • 1993–1996: François Barré
  • 1991–1993: Dominique Bozo
  • 1989–1991: Hélène Ahrweiler
  • 1983–1989: Jean Maheu
  • 1980–1983: Jean-Claude Groshens
  • 1977–1980: Jean Millier
  • 1976–1977: Robert Bordaz

Užfiksuotas kine ir televizijoje[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gordon Matta-Clark filmas „Conical Intersect“ (1975), Matta-Clark indėlis į Paryžiaus bianalę 1975 m. Žoržo Pompidu centras, tuo metu dar statomas, buvo pagrindinis filmo objektas.[3]
  • Roberto Rossellini „Beaubourg, centre d’art et de culture“ (1977)[4], dokumentinis filmas apie šį centrą. Paskutinis jo filmas tyrinėjo centrą bei jo aplinką atidarymo dieną.
  • Richard Berry filmas „L’Art (délicat) de la séduction“ (2001)
  • Laurent Tirard filmas „Mensonges et trahisons“ (2004)
  • Éric et Ramzy filmas „Seuls Two“ (2008)

Parodos[taisyti | redaguoti kodą]

Keletas pagrindinių parodų yra organizuojamos kiekvienais metais pirmame ar šeštame aukšte. Be to, parengiama daugybė monografijų:[6]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. John Russell (1993-04-29), Dominique Bozo, 58, Expert on Picasso, Is Dead New York Times.
  2. Farah Nayeri (November 2, 2006), Paris’s Pompidou, 30 Next Year, Courts the Young, Branches Out Bloomberg.
  3. The Guggenheim collection
  4. ROBERTO ROSSELLINI. FILMING BEAUBOURG Museu d’Art Contemporani de Barcelona [1]
  5. "Moonraker (1979)." The Internet Movie Database. Nuoroda tikrinta 2011-05-03.
  6. "Centre Pompidou - Art culture musée expositions cinémas conférences débats spectacles concerts." Centre Pompidou: 2011. Nuoroda tikrinta 2011-05-03.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]