Mosėdžio dvaras

Koordinatės: 56°9′49.44″ š. pl. 21°34′35.45″ r. ilg. / 56.1637333°š. pl. 21.5765139°r. ilg. / 56.1637333; 21.5765139
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

56°9′49.44″ š. pl. 21°34′35.45″ r. ilg. / 56.1637333°š. pl. 21.5765139°r. ilg. / 56.1637333; 21.5765139

Mosėdžio dvaras
Vieta Mosėdis
Įkurtas 1421 m.
Bajorų giminės Žemaičių vyskupai
Rusijos imperijos administracija
Savininkas Skuodo rajono savivaldybė

Mosėdžio dvaro sodyba buvo Mosėdžio miestelio pietinėje dalyje, ties kelių LenkimaiMosėdis ir SalantaiMosėdis kryžkele, Bartuvos kairiajame krante.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Žemaitiją nuo XIII a. vidurio valdė Vokiečių ordinas (Livonijos ordinas). Vokiečiams Torūnės taika 1411 m. Žemaitiją pripažinus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, 14131417 m. vyko žemaičių krikštas, kuris turėjo paliesti Skuodo, Ylakių, Barstyčių ir Mosėdžio apylinkes. 1421 m. Mosėdyje buvo pastatytas Žemaičių vyskupo dvaras, kuriam priklausė Mosėdis ir 13 kaimų.[1]

Dvaro sodyba buvo pastatyta ant Mosėdžio piliakalnio. Ją statant, piliakalnio gynybinis pylimas buvo nukastas, didžioji dalis apsauginio griovio užpilta žeme. Sodybos statiniai buvo mediniai, vienaukščiai.

XVI a. pradėjus plisti Žemaitijoje protestantiškai reformacijai, vyskupas Vaclovas Virbickis šalia dvaro 1544 m. pastatė pirmąją katalikų bažnyčią.

Vyskupas Merkelis Geišas apie 1631 m. buvo pavedęs dvarą administruoti Varnių vyskupijos kapitulai, bet vyskupas Jurgis Tiškevičius netrukus jį atsiėmė.

Šalia bažnyčios netrukus pradėjo kurtis miestelis, kuris, kaip ir aplinkiniai kaimai, buvo Žemaičių vyskupo jurisdikcijoje. 16591660 m. dvarą ir apylinkes nusiaubė švedų kariuomenė. Besirūpinantis dvaro ir jo pavaldinių gerove, vyskupas Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas 1703 m. suteikė Mosėdžio miesteliui turgų, o vyskupas Jonas Dominykas Lopacinskis 1762 m. – prekymečių privilegiją.[2]

XIX a. pr. pietinėje piliakalnio kiemo dalyje buvo pastatytas akmenų mūro sandėlis, vadinamas magazinu, kuriame buvo laikomos grūdų atsargos bado ar karo atvejui, supiltos dvaro valstiečių. 1842 m. Rusijos valdžia Mosėdžio dvarą su jam priklausančiu turtu (žeme, miškais ir pan.) bei gyvenvietėmis sekvestravo ir pavertė valstybine valda. Prie valdiško Mosėdžio dvaro buvo prijungtos sukilime dalyvavusių aplinkinių bajorų ir dvarininkų valdos. Iš viso dvarui priklausė apie 30 kaimų.

Panaikinus baudžiavą ir įkūrus valstiečių luomo savivaldą, dvaro administracijos pastate buvo įkurdinta Mosėdžio valsčiaus valdyba ir viršaitis, žemės taikos teisėjas, policijos valdininkas ir pan.

Tarpukario žemės reformos metu dvaras panaikintas, o jo centras atiduotas Mosėdžio valsčiaus savivaldybei, kuri išlikusiuose dvaro pastatuose įkūrė Mosėdžio pradžios mokyklą, o magaziną nugriovė.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adolfas Nezabitauskis. Mosėdis. - Mūsų žodis - 1967 m. kovo 11 d.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazys Misius, Romualdas Šinkūnas, Lietuvos katalikų bažnyčios. - Vilnius, 1993. - P. 31, 396
  2. Arūnas Gumuliauskas. Nuo paprasto lauko akmens iki unikalaus muziejaus. - Acta humanitarica universitatis Saulensis. - T. 6 (2008). - P. 52−53 Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]