Jurgis Tiškevičius
| Jurgis Tiškevičius | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Tiškevičiai | |
| |
| Lelija (herbas) | |
| Gimė | 1596 m. Vištytyje, Bresto srityje |
| Mirė | 1656 m. sausio 17 d. (~60 metų) Domnau |
| Palaidotas (-a) | Vilniaus katedroje |
| Tėvas | Jonas Eustachijus Tiškevičius Logoiskis |
| Motina | Sofija Vyšniovecka |
 Vikiteka |
Jurgis Tiškevičius |
Jurgis Tiškevičius (lenk. Jerzy Tyszkiewicz, 1596 m. Vištytyje, Baltarusija – 1656 m. sausio 17 d. Domnau prie Karaliaučiaus) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Žemaičių vyskupas.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės Logoisko šakos.[1] Tėvas Jonas Eustachijus Tiškevičius Logoiskis. Motina kunigaikštytė Sofija Vyšniovecka. Broliai Kristupas Tiškevičius, Antanas Jonas Tiškevičius, Kazimieras Tiškevičius II, Felicijonas Tiškevičius.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokėsi jėzuitų kolegijose Vilniuje, Liubline, Poznanėje, Krokuvos akademijoje.
1622 m. įšventintas kunigu, dirbo Krokuvos vyskupo raštinėje, vėliau pakeltas Krokuvos katedros kanauninku ir paskirtas Kozieglovkų parapijos klebonu. 1627 m. gegužės 17 d. paskirtas Metonės vyskupu ir Vilniaus sufraganu. Jo rūpesčiu pastatyta Vilniuje vargšų ligoninė.
1633 m. gruodžio 19 d. paskirtas Žemaičių vyskupu. Aplankė vyskupijos parapijas ir pastebėjęs, kad kai kur trūksta bažnyčių, paskatino didikus statyti naujas. Taip buvo pastatyta ir aprūpinta beneficija Kartenos bažnyčia, užrašytos žemės Skirsnemunės bažnyčiai, vyskupas suteikė jai parapijos teises, pradėta statyti Nemakščių bažnyčia. J. Lackis užrašė donaciją Viekšnių bažnyčiai. Vyskupas savo lėšomis pastatė bažnyčias Surviliškyje, Kuliuose, Laukžemėje, Pušalote, koplyčios Pikeliuose, Židikuose, Sudarge.
Jam vadovaujant Žemaičių vyskupija buvo suskirstyta į 6 dekanatus, vyskupijoje išplėsta kunigų seminarija. Jis skatino kunigus steigti prie parapijų pradžios mokyklas. Daugumos Žemaičių vyskupijos valdų valstiečius pervedė nuo duokles į činčą – mokestį už žemę pinigais. Pasirūpino, kad karalius Vladislovas Vaza 1635 m. Žemaitijos vyskupijos sostinei Varniams suteiktų Magdeburgo teises.
1636 m. sausio 13-15 d., 1639 m. sausio 16-18 d., 1643 m. rugsėjo 20-22 d. ir 1647 m. liepos 14-16 d. Žemaitijoje įvyko vyskupijos sinodai, kunigų suvažiavimai, kuriuose buvo nutarta geriau ruošti kunigus, sakyti gražesnius pamokslus, nemokamai laidoti neturtinguosius, steigti artojų globėjo Šv. Izidoriaus brolijas. 1638 m. kaip Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Vladislovo Vazos pasiuntinys lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, o 1645 m. Karaliaus nurodymu pirmininkavo katalikų ir protestantų suvažiavimui Torunėje, kur buvo siekiama suvienyti katalikus ir protestantus.
1637 m. Gardų miestelyje sumanė pastatyti Kryžiaus kelio koplyčias. Per porą metų jo lėšomis Gardų kalvose iškilo 19 koplyčių su paveikslais. 1639 m. pats vyskupas su gausia kunigų palyda ir didele tikinčiųjų minia pirmąkart apėjo Kryžiaus kelio stotis, barstydamas tarp koplyčių esančius takus iš Jeruzalės Kalvarijų parvežta žeme. Nuo to laiko Gardus pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, ją nuolat lanko gausūs maldininkų būriai. Naująją šventovę vyskupas atidavė vienuoliams dominikonams, kuriuos jis 1637 m. pakvietė į Gardus, pasirūpino, kad būtų parašytos giesmės ir maldos, skaitomos einant kryžiaus kelius. 1643 m. Raseiniuose ir Virbalyje įkūrė Domininkonų vienuolynus bei pirmąjį Lietuvoje moterų vienuolyną Kražiuose.
1649–1656 m. – Vilniaus vyskupas. Prasidėjus karui su Rusija dėl Livonijos ordino žemių, 1655 m. vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo Kėdainių unijos sudarymo pirmajame etape. Rusijos kariuomenei įsiveržus į Vilnių, buvo priverstas pasitraukti į Prūsiją, kur ir mirė.
1762 m. sausio 3 d. vyskupo palaikai buvo parvežti į Žemaičių Kalvariją ir perlaidoti bažnyčios presbiterijos pogrindyje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Jurgis Tiškevičius. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemaičių vyskupijos muziejus Archyvuota kopija 2007-10-12 iš Wayback Machine projekto.
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Abraomas Vaina |
 1627–1633 |
Po to: Stanislovas Neborskis |
| Prieš tai: Merkelis Geišas |
1633–1649 |
Po to: Petras Parčevskis |
| Prieš tai: Abraomas Vaina |
1649–1656 |
Po to: Jonas Karolis Daugėla Zaviša |
| |||||
| |||||||||||||||||||||||