Juodasis serbentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juodasis serbentas
Juodasis serbentas (Ribes nigrum)
Juodasis serbentas (Ribes nigrum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Agrastiniai
(Wikispecies-logo.svg Grossulariaceae)
Gentis: Serbentas
(Wikispecies-logo.svg Ribes)
Rūšis: Juodasis serbentas
(Wikispecies-logo.svg Ribes nigrum)
Binomas
Ribes nigrum
L.
Juodieji serbentai

Juodasis serbentas (lot. Ribes nigrum, angl. Blackcurrant, vok. Schwarze Johannisbeere) – agrastinių (Grossulariaceae) šeimos augalas.

Aukštis 80-150 cm, vasaržalis krūmas. Lapai skiautėti, apatinėje pusėje su liaukutėmis, išskiriančiomis eterinį aliejų. Žiedai rausvai žalsvi, sukrauti svyrančiose kekėse. Žydi balandžio-gegužės mėn. Vaisius – sultinga, juoda uoga su daug sėklų. Prinoksta liepos-rugpjūčio mėn.

Lietuvoje dažna rūšis. Auga krūmuose, šlapiuose ir drėgnuose miškuose. Išvesta įvairių veislių.

Veislės[taisyti | redaguoti kodą]

Iš šios rūšies kilusios visos ankstyvesnės kultūrinės Vakarų Europoje sukurtos veislės bei naujos europinės veislės:

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Šio serbento skiriami du porūšiai:

  • Europinis juodasis serbentas (Ribes nigrum spp. europaeum)
  • Sibirinis juodasis serbentas (Ribes nigrum spp. sibiricum)

Kai kurie autoriai išskiria atskirą skandinavinų porūšį (Ribes nigrum spp. scandinavicum). Sibirinis ir skandinavinis porūšiai nuo europinio skiriasi labai išsiskleidusia, gulančia krūmo forma ir turi daug selekcijai vertingų savybių – ištvermingumą žiemą, atsparumą ligoms ir kenkėjams.

Europinis porūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Sugrupuotas į keturis ekotipus:

  • Šiaurės ekotipas
  • Vakarų ekotipas
  • Rytų ekotipas
  • Azijos ekotipas

Ir dešimt geografinių grupių:

  • Skandinavijos-Kolos
  • Archangelsko-Vologdos
  • Vakarų Europos
  • Šiaurės Vakarų Europos
  • Centrinės Europos
  • Vidurio ir Žemutinio Pavolgio
  • Vidurio ir Žemutinio Uralo
  • Vakarų Sibiro
  • Krasnojarsko-Minusinsko
  • Vidurio ir Vakarų Kazachstano

Sibirinis porūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Sugrupuotas į keturis ekotipus:

  • Vakarų Sibiro ekotipas
  • Altajaus ekotipas
  • Rytų Sibiro ekotipas
  • Kazachstano ekotipas

Ir dešimt geografinių grupių:

  • Tomsko-Novosibirsko
  • Kuznecko Salairsko-Kalnų Šoro
  • Priedgorno
  • Kalnų Altajaus
  • Krasnojarsko
  • Priebaikalės-Tuvos
  • Pietų Jakucko
  • Šiaurės Kazachstano
  • Rytų Kazachstano
  • Taldo-Kurgano

Maistinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas vertingiausių uoginių augalų, turintis dietinių, maistinių bei profilaktinių gydomųjų savybių. Ypač daug turi askorbo rugšties (vitamino C) – 150-300 mb/proc., o kai kurių R. nigrum spp. sibiricum laukinių populiacijų uogose – net iki 800 mg/proc. Žmogui askorbo rugšties reikia 30 mg per parą, todėl pakanka per dieną suvalgyti 25-50 g juodujų serbentų. Askorbo rugšties daugiau turi tik eršketrožės ir aktinidijos vaisiai. Juodujų serbentų uogose vitamino C yra 5 kartus daugiau negu braškėse, 7-8 kartus daugiau nei avietėse, agrastuose, citrusiniuose augaluose, 10-20 kartų daugiau nei obuoliuose ir kriaušėse, 20-40 kartų – nei vyšniose, abrikosuose ir 100 kartų – nei vynuogėse. Perdirbant uogas askorbo rugštis sultyse, kompotuose išlieka nuo 42 iki 100 proc., šaldytose uogose – nuo 40 iki 70 proc.

Uogose randama ir šių vitaminų:

Iš mineralinių medžiagų juodųjų serbentų uogose gausu:

Nors uogose ir nemažai cukrų (fruktozės, gliukozės ir sacharozės) – 4,5-10,7 %, tačiau gana didelis rūgščių (citrinų ir obuolių) kiekis (1,5-4,5 %) suteikia joms rūgštų skonį.

Be to jose yra 3 % ląstelienos, 0,5-1,5 % pektinų, 0,27-0,48 % rauginių ir dažomųjų medžiagų, 15-20 % sausųjų medžiagų, 10000-20000 mg/kg antocianų, 1500-4000-mg/kg katechinų, eterinio aliejaus.


Gydomosios savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Gydymui vartojami lapai ir uogos. Uogos yra polivitamingas vaistas. Šviežios ir apdorotos jos rekomenduojamos nusilpusiems po sunkių ligų, vaikams, pagyvenusio amžiaus ir seniems žmonėms. Juodųjų serbentų uogos turi sutraukiamųjų, prakaitavimą ir šlapimo skyrimą didinančių savybių. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos sergant bronchitu, laringitu, nes padeda atsikosėti. Taip pat jos gerina apetitą, detoksikuoja organizmą. dar šios sultys vartojamos sergant avitaminoze, mažakraujyste. Juodųjų serbentų sultys arba jų užpilas rekomenduojamos esant sumažėjusiam rūgštingumui, gastritui, skrandžio opaligei, plonosios žarnos uždegimui, kraujagyslių ligoms, taip pat išsiliejus kraujui. Juodųjų serbentų lapai skatina šlapinimąsi, gydo reumatą, tonizuoja organizmą, gydo šlapimo pūslės akmenligę bei kitas kepenų, inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Lapų nuoviras padeda šalinti iš organizmo šlapimo ir rūgščių perteklių, todėl vartojamas sergant podagra, reumatu ir šlapimo pūslės uždegimu. Uogos ir lapai rekomenduojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui. Nustatyta, kad juodieji serbentai, vartojant drauge su kitais vaistais, padeda sutrikus širdies ritmui, sergant kardioneuroze, hemoraginiu vaskulitu, parodontoze ir kt.


Commons-logo.svg Vikiteka: Juodasis serbentas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas