Francisco Pizarro

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Fransiskas Pisaras
isp. Francisco Pizarro y González
Francisco-Pizarro-um1540.png
Gimė: 1471 m. kovo 16 d. ar 1476 m.
Truchiljas, Ispanija
Mirė: 1541 m. birželio 26 d. (~70 metų)
Lima, Peru
Veikla: ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis.
Commons-logo.svg Vikiteka: Francisco PizarroVikiteka

Fransiskas Pisaras (isp. Francisco Pizarro y González 1471 m. kovo 16 d. arba 1476 m. Truchiljas, Ispanija – 1541 m. birželio 26 d. Lima, Peru) – ispanų konkistadoras. Panamos ir Peru užkariavimų dalyvis.

Ankstyvoji biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Tiksli Fransisko Pisaro gimimo data nežinoma, manoma, kad jis gimė Ispanijoje, Truchilje, Estremaduros provincijoje 1471, 1475, 1476 arba 1478 metais, tradiciškai minima kovo 16 d. Apie Pisaro jaunystę duomenų beveik nėra; yra tik žinoma, kad jis buvo neraštingas.

1502 m., kai Ispanijoje pasklido kalbos apie Naujojo pasaulio turtus, Pisaras kartu su naujai paskirtu Hispanjolos gubernatoriumi Nicolás de Ovando išvyko į Pietų Ameriką.

1513 m. jis lydėjo Vasco Núñez de Balboa kertant Panamos sąsmauką, jie tapo pirmaisiais europiečiais, pamačiusiais Ramųjį vandenyną.

1514 m. Castilla de Oro gubernatoriumi tapo Pedro Arias de Avila. Fransiskas Pisaras greitai tapo jo patikėtiniu, už lojalumą buvo paskirtas naujai įkurto Panamos miesto meru ir magistratu.

Ekspedicijos į Pietų Ameriką[taisyti | redaguoti kodą]

1524 m. Pisaras kartu su Hernando de Luque ir Diego de Almagro surengė pirmąją ekspediciją į Pietų Ameriką, ieškodami pasakiškų lobių, apie kuriuos sklido legendos. Turtus ir žemę jie susitarė pasidalinti po lygiai. Pirmoji ekspedicija, į kurią iškeliavo apie 80 vyrų, baigėsi nesėkme – plaukdami Ramiuoju vandenynu palei Pietų Amerikos krantus jie nerado turtų, o pakrantės buvo tuščios ir nesvetingos. Bado ir čiabuvių puldinėjimų išvarginti konkistadorai grįžo atgal.

1526 m. Pisaras, de Almagro ir de Luque, gavę de Avila pritarimą, surengė antrą ekspediciją, pasiėmę 160 žmonių. Po kurio laiko ekspedicija pasidalino – Pisaras išsilaipino dabartinės Kolumbijos teritorijoje, de Almagro grįžo į Panamą pasiimti daugiau žmonių, o vienas laivų, vadovaujamas Bartolomé Ruiz nuplaukė toliau į pietus. Čia jie užgrobė indėnų plaustą, pakrautą tekstile, keramika bei auksu ir sidabru. Sužinojęs apie tai Pisaras sulaukė de Almagro su atsargomis ir visa ekspedicija pajudėjo į pietus. Tačiau ties dabartinio Ekvadoro krantais ispanai susidūrė su gausiomis indėnų gyvenvietėmis ir, nusprendę nerizikuoti, grįžo atgal.

CartedAmerique.jpeg
Ispanijos kolonijos Amerikoje
Istorija

Inter caetera
Ispanų kolonijos Aliaskoje
Ispanų misionieriai Kalifornijoje
Ispanų Florida
Gvatemalos užkariavimas
Meksikos užkariavimas
Peru užkariavimas
Jukatano užkariavimas

Konkistadorai

Vasco Núñez de Balboa
Francisco Vásquez de Coronado
Hernán Cortés
Juan Ponce de León
Francisco de Montejo
Pánfilo de Narváez
Francisco Pizarro
Diego de Almagro
Hernando de Soto
Sebastián de Belalcázar
Pedro de Valdivia
Juan de Oñate
Francisco de Orellana

Pisaras liko laukti gretimose salose, išsiuntęs de Almagro naujų pastiprinimų. Tačiau naujasis Panamos gubernatorius Pedro de los Ríos kategoriškai atsisakė jų duoti, dar daugiau, jis pasiuntė du laivus sugrąžinti Pisaro ir visų jo žmonių. Pisaras apsisukti neketino, ir gavęs įsakymą grįžti, nubrėžė smėlyje liniją, siūlydamas savo vyrams pasirinkti: „Čia yra Peru ir jos turtai. Čia yra Panama ir jos skurdas. Kiekvienas pasirinkite, kas tinka drąsiam kastiliečiui.“ Trylika vyrų, nusprendusių likti su Pisaru, vėliau pelnę „šlovingųjų trylikos“ („Los trece de la fama“) vardą.

Pisaras su savo palydovais liko laukti pastiprinimų, o de Almagro ir de Luque grįžo pas gubernatorių. Po ilgų įtikinėjimų jie gavo laivą, davę pažadą, kad ekspedicija bus nutraukta per 6 mėnesius. Surinkę daugiau žmonių jie grįžo pas Pisarą ir 1528 m. pasiekė Peru, kur buvo svetingai sutikti vietinių tumpių genčių. Matydami vietinių vadų auksinius papuošalus ispanai įsitikino vietiniais turtais ir po trumpos žvalgybinės kelionės laivais toliau į pietus grįžo atgal į Panamą.

Šį kartą įtikinti gubernatoriaus trečios ekspedicijos būtinybe nepavyko, ir Pisaras išplaukė į Ispaniją, planuodamas asmeniškai kreiptis į karalių. 1528 m. jis pasiekė Seviliją, kur susitiko su imperatoriumi Karoliu V. Pastarajam Pisaro pasakojimai paliko įspūdį, nes jis jau buvo girdėjęs apie konkistadorų aptiktus pasakiškus Naujojo pasaulio turtus. Tačiau galutinį palaiminimą suteikė karalienė Izabelė, kuri, karaliui išvykus, pasirašė Capitulación de Toledo, licenciją, suteikiančią Pisarui teisę tęsti Peru užkariavimą. Šis dokumentas paskelbė Pisarą Naujosios Kastilijos gubernatoriumi. Licencija taip pat numatė, kad Pisaras turi savarankiškai surinkti 250 žmonių pajėgas, tačiau to padaryti nepavyko, ir Pisaras su 180 vyrų slapta išvyko į Kanarų salas, kur susitiko su savo broliu Hernándo Pizarro ir jo pajėgomis.

Peru užkariavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Fransisko Pisaro ekspedicija (1531–1533 m.)

1532 m. Pisaras išsilaipino netoli Ekvadoro, kur rado aukso, sidabro bei smaragdų. Lobiai buvo išsiųsti Almagro, likusiam Panamoje ir atsakingam už tolesnį ekspedicijos aprūpinimą. 1532 m. konkistadorai įkūrė San Miguel de Piura miestą, pirmąjį ispanų miestą Peru. Tuo metu Hernando de Soto tyrinėjo aplinkines žemes, kur susitiko su inkų pasiuntiniais.

Konkistadorai nuvyko susitikti su inkų imperatoriumi Atualpa, tačiau pastarajam menkos ispanų pajėgos, kurias sudarė 106 pėstininkai ir 62 raiteliai, įspūdžio nepadarė ir jis atsisakė leisti jiems įsikurti inkų teritorijoje. Įsiutinti ispanai 1532 lapkričio 16 d. susikovė su 80 000 indėnų armija Kachamarkos mūšyje ir jį laimėjo praradę vos 5 žmones – niekuomet nematyti arkliai ir šaunamieji ginklai sukėlė paniką tarp inkų, ir šie beveik nesipriešino. Pats Atualpa pakliuvo į nelaisvę. Pisaras pareikalavo iš jo išpirkos – pilno kambario aukso. Atualpa šią išpirką sumokėjo, tačiau vis vien buvo apkaltintas savo brolio Huaskaro nužudymu bei sąmokslu prieš Pisaro pajėgas ir 1533 m. rugpjūčio 29 d. nužudytas

1533 m. Pisaras užėmė Kuską, tuo baigdamas inkų imperijos sunaikinimą. 1535 m. sausio 18 d. Pisaras įkūrė Limą, ispaniškosios Peru sostinę.

1536 m. Manko Kapako II vadovaujami inkai sukilo. Jie 10 mėnesių laikė apgulę Kuską ir net trumpam jį užėmę, tačiau pranašesni ispanų ginklai ir tarp indėnų išplitę raupai nulėmė jų pralaimėjimą.

Tuo metu tarp Pisaro ir de Almagro ėmė kilti nesutarimai – Izabelės licencija paskyrė visą valdžią Pisarui, o kitiems konkistadorams ten buvo numatytos antraeilės pajėgos. Almagro išvyko į pietus, ieškodamas dar didesnių turtų, tačiau jo ekspedicija į dabartinės Čilės teritoriją buvo nesėkminga. Grįžęs jis stojo į atvirą konfrontaciją su Pisaru, tačiau Las Salinas mūšyje patyrė pralaimėjimą ir 1538 m. liepos 8 d. buvo nužudytas.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Pisaro karstas Limos katedroje

1541 m. birželio 26 d. Fransiskas Pisaras buvo nužudytas grupės de Almagro šalininkų, kurie paskyrė naujuoju Peru gubernatoriumi de Almagro sūnų, Diego de Almagro II, tačiau sąmokslininkams pralaimėjus 1542 m. jis buvo nubaustas mirties bausme.

Nuoroda[taisyti | redaguoti kodą]