Konkistadoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Konkistadorai (isp. conquistador 'užkariautojas') – XV-XIX a. ispanų ir portugalų užkariautojai, rengę grobiamuosius žygius daugiausia Naujajame Pasaulyje. Konkistadorai dažniausiai būdavo idalgai arba kabaljerai. Daugelis jų tėvynėje būdavo iššvaistę turtus ir siekdami praturtėti keliaudavo į naujas žemes.

Daugelis konkistadorų žiauriai išnaudojo ir naikino Pietų, Centrinės ir Šiaurės Amerikos pietinės dalies vietos gyventojus (indėnus) ir jų kultūrą.

Garsiausi konkistadorai:

• Ernanas Kortesas - užkariavo Meksiką, sunaikino astekų valstybę
• Fransiskas Pisaras - užkariavo Peru, sunaikino Inkų imperiją
• Diegas de Almagras - užkariavo Jukataną
• Vasco Núñez de Balboa - užkariavo Centrinę Ameriką
• Pedras Alvaresas Kabralis - užkariavo Braziliją
• Pedro de Valdivia - užkariavo Čilę
• Diego Velázquez de Cuéllar - užkariavo Kubą