Edvard Munch

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Edvard Munch
Edvard Munch 1933-2.jpg
E. Munch 1933 metais
Gimė: 1863m. gruodžio 12 d.
Ådalsbruk kaimas, Løten, Norvegija
Mirė: 1944 sausio 23
Ekely, Norvegija
Sritis: dailė
Commons-logo.svg Vikiteka: Edvard MunchVikiteka

Edvardas Munkas (norv. Edvard Munch, 1863 m. gruodžio 12 d. – 1944 m. sausio 23 d.) – norvegų dailininkas, savo darbais priskiriamas simbolistinio meno krypčiai.

Menininko polinkis į simbolizmą ir psichologizmą susipynė su asmeniniais tragiškais išgyvenimais, todėl dominuojančios temos jo kūryboje vaizduoja ekstremalias situacijas – mirtį, vienatvę, naikinančią meilę. E. Munkas, operuodamas lanksčia, išraiškinga kontūrine linija, naudoja stipriai kontrastuojančias spalvines plokštumas. Jis yra tipiškas XIX a. pab. meno atstovas, tačiau jo tapyba ir grafika atvėrė kelią XX a. ekspresionizmui.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

Edvardas Munkas gimė Norvegijoje (Ådalsbruk kaimas, Løten) žinomo dvasininko sūnaus Christian Munch ir Lauros Cathrine Bjølstad šeimoje. Jo tėvas buvo labai religingas gydytojas ir sanitarijos inspektorius. Edvardas buvo antras vaikas iš penkių. Jis turėjo tris seseris: Johanne Sophie (gimusią 1862), Laura Cathrine (gimusią 1867) ir Inger Marie (gimusią 1868), ir jaunesnį brolį Peter Andreas (gimusį 1865). Edvard Munch giminystės ryšiais susijęs su dailininku Jacob Munch (17761839) ir istoriku Peter Andreas Munch (18101863).

Šeima persikėlė gyventi į Kristianią (dabar Oslas) 1864, kai E. Munko tėvas buvo paskirtas sanitarijos inspektoriumi Akershus Tvirtovėje. Edvardo vaikystė dėl artimųjų mirties buvo sudėtinga: motina mirė nuo tuberkuliozės 1868, o po kelerių metų mirė mylimiausia Muncho sesuo Johanne Sophie (1877). Jaunesnei Edvardo seseriai buvo diagnozuota psichikos liga dar ankstyvame amžiuje. Edvardas taip pat dažnai sirgdavo. Iš penkių Munkų šeimos vaikų, tik Andreas susituokė, tačiau mirė praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių. Tai gali paaiškinti atšiaurumą ir pesimizmą, atsispindintį Munko kūryboje. Jis vėliau pasakė: „Liga, pamišimas ir mirtis buvo angelai, kurie apsupo mano lopšį, ir jie sekė mane per visą mano gyvenimą.”

Po motinos mirties, vaikus užaugino tėvas padedamas jų tetos Karen. Dažnai dėl ligos negalėdavęs lankyti mokyklos Edvardas tuomet piešdavo. Mokytis namuose padėjo jo bendraklasiai ir teta. Tėvas mokė sūnų istorijos ir literatūros ir linksmino savo vaikus ryškiomis vaiduokliškomis istorijomis ir pasakojimais apie Edgar Allan Poe. Tėvo draugiškas elgesys su vaikais vis dėlto buvo nustelbtas jo liguisto pamaldumo. Christian Munch giliai savo vaikų psichikoje įdiegė pragaro baimę pakartotinai kartodamas jiems, kad, jei jie nusidės, jie neišvengiamai keliaus pragaran be galimynės atpirkti nuodėmes. E. Munkas vėliau parašė: „Mano tėvas buvo temperamentingai susijaudinęs ir liguistai religingas – psichoneurotiškas. Nuo jo aš paveldėjau pamišimo sėklas.” Despotiškai religinga aplinka, prasta Edvardo sveikata bei ryškios vaiduokliškos istorijos – veiksniai, sukėlę baisias Edvardą persekiojančias vizijas ir košmarus.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Christiano Muncho gaunamas mažas atlyginimas bei nesėkmingos pastangos dirbti privačiame sektoriuje neleido jo šeimai išbristi iš daugiamečio skurdo. Jie dažnai persikraustydavo iš vieno vargano buto į kitą. E. Muncho ankstyvas piešimas ir tapyba akvarele vaizdavo šiuos interjerus ir tam tikrus atskirus objektus, tokius kaip medicininius butelius, piešimo įrankius. Paauglystėje menas jau buvo tapęs dominuojančiu E. Munko pomėgiu. Būdamas trylikos jis pirmą kartą susidūrė su kitų menininkų kūryba naujai suformuotoje Meninėje Asociacijoje, kur jis susižavėjo Norvegijos peizažo mokykla. Netrukus jis pradėjo nupiešti aliejiniais dažais.

Edvardas Munkas 1879 pradėjo inžinerijos mokslus techninėje kolegijoje, bet dažnos ligos pertraukė jo studijavimą. 1880 jis paliko kolegiją, kad taptų dailininku. Metais vėliau Edvardas įstojo į Kristianios Karališkojo Meno mokyklą, kur studijavo senuosius meistrus, lankė akto tapybos kursus. Jo mokytojai buvo skulptorius Julius Middelthun ir natūralistinis dailininkas Christian Krohg. Jo ankstyviesiems darbams turėjo įtakos prancūzų inspiruotas realizmas.

E. Munch išvyka į Paryžių 1885 nulėmė tai, kad jo darbus pradėjo veikti Prancūzijos dailininkai – iš pradžių impresionistai, vėliau ir postimpresionistai.

Dalyvaudamas prieštaringai vertinamos grupės „Christiania-Boheme” veikloje 1889 jis nutapė Kristianios lyderio Hans Jæger portretą. Munko bendravimas su Jæger ir jo radikalių anarchistų būriu tapo svarbiu persilaužimu gyvenime ir naujo jo vidinio konflikto šaltiniu. Tuomet Munkas įsitraukė į biografinės literatūros rašymą, kurį vis atnaujindavo skirtingais gyvenimo periodais. Šis ankstyvus rašymas tarnavo kaip užuomina į pagrindines tuometines aktualijas. Perteikdamas Jæger mintis jis stengėsi pristatyti nuodugnias šiuolaikinio asmens troškimų ir merdėjimo peržiūras.

Amžių sandūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1892 iki 1908 Munkas gyveno ir Paryžiuje, ir Berlyne, kur jis tapo žinomas dėl savo graviūrų, litografijų, medžio raižinių. Būtent Berlyne šimtmečio pabaigoje Munkas eksperimentavo su naujomis žiniasklaidos galimybėmis (fotografija, litografija ir medžio raižiniais), kaip atsispindi daugelyje pavyzdžių, perdarydmas seniau sukurtus darbus

1892 Berlyno menininkų draugija paragino Munką eksponuoti savo darbus. Jo paveikslai, kadangi vertinti kontroversiškai, sukėlė didelius nesutarimus renginyje, todėl paroda po savaitės buvo uždaryta. Dėl kilusio skandalo draugija suskilo (kas paskatino Berlyno secesijos susikūrimą), o toji nesėkmė labai prislėgė menininką.

Berlyne Munkas įsitraukė į tarptautinį rašytojų, menininkų ir kritikų būrį, apimantį ir norvegų dramaturgą Henrik Ibsen (1906 Munkas sukūrė dekoracijas Ibseno spektakliams: „Šmėklos“ ir „Heda Habler“) ir švedų dramaturgą August Strindberg.

1899 viešint Italijoje Munką sužavėjo Renesanso menas ir Rafaelis, kurie įkvėpė jį sukurti dekoratyvinius pano „Laukinė raudona vynuogė“ (1898–1900) ir „Golgota“ (1900).

19011913 savo paveikslus Munkas reguliariai eksponavo Vienoje.

1902 Edvardas Munkas Berlyne eksponavo ciklą „Gyvenimo frizas“, pradėtą kurti 1893 metais. Jame dailininkas pavaizdavo tris gyvenimo tarpsnius: meilės, mirties ir demoniško ryšio su moterimi. Tulos Larsen, kurią atsisakė vesti, sužeistas į kairę ranką, Edvardas Munkas, įkvėptas įvykusios tragedijos, nutapė daug paveikslų: „Negyva gamta“ (1906-1907), „Marato mirtis“ (1907) ir kt.

1903 Munkas tapo Nepriklausomų Paryžiaus menininkų draugijos nariu, todėl savo kūrinius dažnai eksponavo jos salone.

1904 menininkas tapo tikruoju Berlyno secesijos nariu. Tai paskatino Vienos secesiją leisti jam eksponuoti savo kūrinius – dvidešimt jo nutapytų ir eksponuotų paveikslų susilaukė didžiulės sėkmės europiniu mastu.

1908 metais Munkas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, įsivėlė į žiaurias peštynes, menininką visą gyvenimą persekiojantis nerimas tapo dar aštresnis (tai paskatino susirgimą depresija), todėl jis kreipėsi į daktaro Daniel Jacobsen kliniką. E. Munkui ligoninėje taikyta terapija pakeitė jo asmenybę, ir po sugrįžimo į Norvegiją 1909, jis praėjo skirti daugiau dėmesio gamtos temoms (maudynių scenos, gyvūnai, rami gamta), jo darbai tapo spalvingesni ir mažiau pesimistiniai. Ieškodamas įvairiapusiškesnių jausenų, galinčių prislopinti socialines refleksijas, sukūrė tokius darbus, kaip „Sniego rinkėjai“ (1911), „Namo grįžtantys darbininkai“ (1912).

Vėlesni metai[taisyti | redaguoti kodą]

1915-ieji buvo įspūdingi metai Edvardui Munkui. Jis, išvykęs į trečiąjį amerikiečių menininkų renginį, surengtą San Franciske, buvo apdovanotas aukso medaliugrafikos darbus. Tuo metu jis buvo toks sėkmingas, kad netgi finansiškai rėmė jaunus Vokietijos menininkus.

Nuo 1930 iki 1940 Vokietijos nacistai skelbė Munko kūrybą esant „išsigimusiu menu“ ir pašalino jo darbus iš Vokietijos muziejų. Tai įskaudino antifašistą Munką, Vokietiją laikiusį savo antrąja tėvyne.

Munkas mirė Ekely mieste (esančiame šalia Oslo) 1944 m. sausio 23 (apytiksliai po mėnesio po jo 80-osios gimimo dienos). Jis paliko 1 000 paveikslų, 15 400 atspaudų, 4 500 piešinių ir akvarelės darbų ir šešias skulptūras Oslo miestui, kuriame buvo pastatytas muziejus Munko garbei. Muziejuje saugoma plačiausia jo darbų kolekcija. Jo darbai taip pat yra pristatomi pagrindiniuose Norvegijos bei užsienio muziejuose ir galerijose.

Munko kūrybos bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Impresionizmo idioma ne visai atitiko E. Munko kuriamo meno koncepcijos. Sudomintas vaizduoti ne atsitiktinius tikrovės atspindžius, bet situacijas, kupinas emocionalios ir išraiškingos energijos, E. Munkas rūpestingai įkomponuodavo kuriamą vaizdą, kad sukurtų įtemptą atmosferą.
  • Nors stilistiškai jo kūriniams išraiškos požiūriu turėjo įtakos postimpresionistai (jo kūrinuose ši meno kryptis reiškėsi per nuoširdžią ir gilią analizę perteikiant slapčiausius žmogaus prigimties impulsus), Munkas temos atžvilgiu priskiriamas simbolistams, nes labiau orientavosi į dvasinės būsenos, o ne į išorinės tikrovės vaizdavimą.
  • Tvyranti įtampa, karo grėsmė yra vieni iš pagrindinių faktorių, sukuriančią pesimizmą Munko paveiksluose.
  • Figūros jo kūriniuose kupinos erotizmo: jos rėkia, juokiasi, pozose neaptinkamos jokios sentimentalaus grožio apraiškos.
  • Munko paveikslai rėmėsi tokiu principu: objektams jaučiami jausmai savita spalva nudažo tai, kas matoma, ir net paveikia formas, kurios iškyla iš prisiminimų.

Įžymiausias kūrinys[taisyti | redaguoti kodą]

1895 Munkas sukūrė savo šedevrą – figūrinę simbolinę kompoziciją „Šauksmas“. Ši litografija yra garsiausias Munko darbas ir vienas iš labiausiai žinomų paveikslų visame iki šiol sukurtame mene. Jis plačiai interpretuojamas kaip visuotinis šiuolaikinio žmogaus susirūpinimo simbolis. Šiuo paveikslu Munkas įgyvendino sau išsikeltą tikslą: „sielos analizė, kitaip sakant, tai yra savęs analizavimas“. Manoma, kad šioje litografijoje norėta išreikšti, kaip staigus susijaudinimas iškreipia mūsų juslinius pojūčius. Visos linijos šiame paveiksle tarsi veda į kūrinio centrą – šaukiančią galvą, o visa aplinka kupina išgąsčio ir susijaudinimo, sukėlusio tą klyksmą. Šaukiančio žmogaus veidas iškreiptas tarsi karikatūroje.

2012 „Šauksmas“ buvo parduotas aukcione už 120 mln. dolerių.

Citata[taisyti | redaguoti kodą]

„Iš mano pūvančio kūno, gėlės užaugs, aš būsiu jose ir tai yra amžinybė“,- Edvard Munch.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]