Edmund Husserl

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Edmundas Huserlis
vok. Edmund Gustav Albrecht Husserl
EdmundHusserl.jpg
Gimė: 1859 m. balandžio 8 d.
Prosnicas, Moravija, Austrijos imperija
(dab. Prostejovas, Čekija)
Mirė: 1938 m. balandžio 26 d. (79 metai)
Freiburgas, Vokietija
Tautybė: vokietis
Veikla: filosofas, fenomenologijos pradininkas
Commons-logo.svg Vikiteka: Edmund HusserlVikiteka

Edmundas Huserlis (vok. Edmund Gustav Albrecht Husserl; 1859 m. balandžio 8 d. – 1938 m. balandžio 26 d.) – vokiečių filosofas, fenomenologijos pradininkas.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Huserlis gimė 1859 m. žydų šeimoje Prosnico (dab. Prostejovas, Čekijos respublika) mieste, tuometinėje Austrijos imperijos dalyje.

Leipcigo (1876 m.) ir Berlyno (1878 m.) universitetuose jis studijavo matematiką. Huserlio auklėtojas buvo filosofijos profesorius Tomašas Masarikas, kuris vėliau tapo pirmuoju Čekoslovakijos prezidentu. Nuo 1878 iki 1881 m. Huserlis tęsė studijas Berlyne, kur tarp jo matematikos dėstytojų buvo Leopoldas Kronekeris ir Karlas Vejerštrasas, kurių mokslinis etosas jam padarė ypatingai didelį įspūdį. Tačiau, matematikos mokslų daktaro laipsnį Huserlis įgijo Vienos universitete, 1883 m. sausį apgynęs disertaciją apie variacijų teoriją.

Po to sugrįžo į Berlyną ir tapo Vejerštraso padėjėju. Kai Vejerštrasas sunkiai susirgo, Masarikas pasiūlė Huserliui grįžti atgal į Vieną ir ten mokytis filosofijos iš žymaus filosofo ir psichologo Franco Brentano. Po trumpos karinės tarnybos Vienoje, Huserlis pasinaudojo Masariko patarimu ir nuo 1884 iki 1886 m. mokėsi iš Brentano. Vėliau Brentanas rekomendavo Huserlį savo auklėtiniui Karlui Štumpfui. Ši rekomendacija suteikė jam galimybę, Štumpfo pagalba, paruošti ir pateikti savo habilituoto daktaro disertaciją. Ši disertacija vėliau buvo integruota Huserlio pirmojoje išleistoje monografijoje „Aritmetikos filosofija“, pasirodžiusioje 1891 m.[1] Šiame veikale, kombinuodamas savo matematines, psichologines ir filosofines žinias, Huserlis bando pateikti psichologinį pagrindą aritmetikai. Dėl tendencijos viską aiškinti psichologiniu požiūriu, knyga sulaukė neigiamos kritikos iš matematiko ir filosofo Gotlobo Fregės.[2][3]

Galiausiai Huserlis nusigręžė nuo psichologizmo ir išvystė jį išgarsinusį filosofinį metodą – fenomenologiją. Pirmasis Huserlio fenomenologinis veikalas „Loginiai tyrinėjimai“ išleistas dviem tomais 1900 ir 1901 m. 1886–1887 m. Husserliui buvo lemtingi. Jis persikėlė į Halę, kur studijavo psichologiją, domėjosi teise ir aritmetine filosofija. Jis perimė krikščionybę kartu su savo sužadėtine ir Prosnico žydų bendruomenės nare Malvine Charlotte Steinschneider. Vėliau jie susilaukė 3 vaikų. Edmundas tapo docentu Jeilio universitete ir liko jame dėstytojauti iki 1901 m. Per šį laikotarpį jis parašė vieną svarbiausių savo kūrinių „Logische Untersuchungen“ (Logical Investigations, 1900 m.), kuris buvo išleistas dviem dalimis ir tapo įvadu į jo fenomelogijos suvokimą. 1901 m. Huserlis gavo vietą Getingeno universitete, kur jis mokytojavo 16 m. Čia jis kūrė teorijas apie fenomelogiją, skirtingą minties mokyklą, kuri pritraukė daug studentų. 1916 m. Pirmajame pasauliniame kare Huserlis prarado sūnų Volfgangą. Visus metus po sūnaus mirties Edmundas gedėjo ir pasitraukė iš viešumos. Karas sutrikdė Huserlio mokytojavimą ir bendravimą su jaunesniais kolegomis. Vėliau Huserlis sutiko profesoriauti Freiburgo universitete, Breisgau.[4] Šiuo laikotarpiu jis parašė daug rankraščių, kurie buvo paskelbti tik po jo mirties, taip pat dalyvavo daugelyje kitų projektų. 1928 m. jis buvo paleistas į pensiją, tačiau savo darbus tęsė iki pat mirties nuo pleurito 1938 m.

1936 m. nacionalistai iš jo atėmė profesoriaus vardą.

Filosofija[taisyti | redaguoti kodą]

Edmundas Huserlis laikomas naujosios filosofijos metodo, turėjusio sugrąžinti stabilumą yrančiai civilizacijai, kūrėju.

E. Huserlio filosofija yra linkusi apibrėžti objektus, į kuriuos galima žiūrėti ne kaip į daiktus savaime, bet kaip į formuojamus ar „numatomus“ sąmonėje. Mąstymo veiksmas ir minties objektas yra susiję bei priklausomi vienas nuo kito. Sąmonė ne tik pasyviai fiksuoja pasaulį, bet ir aktyviai jį formuoja ar „numato“. Ši vadinamoji „fenomenologinė redukcija“ yra pirmas svarbus E. Huserlio žingsnis. Tikrovė, kokia ji patenka į mūsų sąmonę, tėra gryni „fenomenai“, ir tai vienintelis absoliutus faktas, nuo kurio pradėjus galima eiti toliau. Iš pastarosios nuostatos atsirado ir E. Huserlio sugalvotas šio filosofijos metodo pavadinimas – fenomenologija. Tai – grynųjų fenomenų mokslas. E. Huserlio „grynieji“ fenomenai yra daugiau nei atsitiktinės individualumo apraiškos. Fenomenologinis pažinimas fiksuoja ne, tarkim, neapykantos ar juodos spalvos potyrį, bet universalius šių dalykų tipus arba esmes, neapykantą ir juodumą kaip tokius. Suvokti kurį nors fenomeną iki galo, tikruoju pavidalu, reiškia perprasti, kas jame esminga ir nekintama.

Fenomenologija tai yra empirinio stebėjimo atmaina, kuriai rūpėtų atsitiktinė, fragmentinė paskirų individų patirtis, ir ne „psichologizmas“, kurį domina tokių individų sąmonės procesai, prieinami stebėjimui. Šiuo metodu siekta atidengti pačios sąmonės struktūras, o kartu iškelti aikštėn ir pačius fenomenus. E. Huserlis ne tik atmetė gamtamokslinį empirizmą, psichologizmą ir pozityvizmą, bet ir manė atsiribojęs nuo kantiškojo klasikinio idealizmo. Imanuelis Kantas nesugebėjo atsakyti į klausimą, kaip sąmonė apskritai gali pažinti daiktus, esančius anapus jos; tvirtindamas, kad grynasis suvokimas kaip tik ir atskleidžiąs daiktų esmę, fenomenologija tikėjosi įveikti šias skeptiškas abejones.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklinė lenta, skirta Edmundui Huserliui. Prostejovas, Čekija

Huserlis tikriausiai labiausiai žinomas dėl įtakos savo studentui Martinui Heidegeriui, kurį Huserlis pasirinko kaip savo įpėdinį Freiburge. Heidegerio didysis veikalas „Sein und Zeit“ iš pradžių buvo priskirtas Huserliui. Huserlis ir Heidegeris labai glaudžiai dirbo Freiburge[5][6], bet, priešingai daugumos nuomonei, niekada nebuvo vienas iš Huserlio asistentų, bent jau oficialiai.[reikalingas šaltinis]

Hansas Blumbergas (Hans Blumenberg) 1950-iais metais gavo savo doktorantūros kvalifikaciją, remdamasis Huserlio fenomenologijos tyrinėjimais.

Hermanas Veilis skaitė Huserlio darbus ir, manoma, dėl to taip pat domėjosi intuicine logika. Su Huserlio darbu jį supažindino jo žmona Elena Džozef, kuri pati buvo Huserlio mokinė Giotingene.

Huserlio įtakotas Rudolfas Karnapas panaudojo ne tik šio filosofo esminį požiūrį savo kūrinyje „Der Raum“, bet taip pat galima aptikti ir Huserlio logikos filosofijos Rudolfo Karnapo „formavimo taisyklėse“ ir „transformacijos taisyklėse“.

Liudvigas Landgrebas (Ludwig Landgrebe) tapo Huserlio padėjėju 1923-iais. Nuo 1939-ųjų jis bendradarbiavo su Eugenu Finku (Eugen Fink) Huserlio Archyvuose Levene, o 1954-iais Liudvigas Landgrebas tapo jų vadovu. Šis žmogus yra žinomas kaip vienas artimiausių kolegų ir dėl savo nepriklausomo požiūrio istorijai, religijai ir politikai, į kurias žiūrėjo egzistencialisto filosofo ir metafiziko akimis.

Maksas Šeleris sutiko Huserlį Halėje ir jo fenomenologijoje atrado metodologinį persilaužimą savo paties įsitikinimuose. Nepaisant to, kad vėliau Šeleris kritikavo Huserlio idealistinį loginį požiūrį ir pasiūlė vietoj jo „meilės fenomenologiją“, jis teigė, kad vis dėlto išliko labai skolingas Huserliui.

Huserlis taip pat turėjo įtakos popiežiui Jonui Pauliui II, kuri atsiskleidžia laiške „Veikiantis asmuo arba asmuo veikloje“. Šis laiškas buvo publikuotas Lenkijoje 1969-iais, prisidengiant jo vardu Karolis Voityla, kuriuo jis buvo vadinamas prieš tampant popiežiumi.

Morisas Marlo-Pontis buvo pirmasis, kuris studijavo Huserlio archyvuose Levene. Jis buvo paveiktas Edmundo Huserlio darbų apie percepciją ir laikinumą, įskaitant ir Huserlio retencijos ir protencijos teoriją.

Veikalai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1887: „Skaičių sąvoka. Psichologinė analizė“ (Über den Begriff der Zahl. Psychologische Analysen)
  • 1891: „Aritmetikos filosofija. Psichologiniai ir loginiai tyrinėjimai“ (Philosophie der Arithmetik. Psychologische und logische Untersuchungen)
  • 1900: „Loginiai tyrinėjimai. Pirmoji dalis: Įvadas į teorinę logiką“ (Logische Untersuchungen. Erster Teil: Prolegomena zur reinen Logik)
  • 1901: „Loginiai tyrinėjimai. Antroji dalis: Fenomenologijos ir pažinimo teorijos tyrinėjimai“ (Logische Untersuchungen. Zweiter Teil: Untersuchungen zur Phänomenologie und Theorie der Erkenntnis)
  • 1911: „Filosofija kaip tikslusis“ (Philosophie als strenge Wissenschaft)
  • 1913: „Teorinės fenomenologijos ir fenomenologinės filosofijos idėjos Pirmoji dalis: Bendras įvadas į fenomenologijos teoriją“ (Ideen zu einer reinen Phänomenologie und phänomenologischen Philosophie. Erstes Buch: Allgemeine Einführung in die reine Phänomenologie)
  • 1923–24: „Pirminė filosofija. Antroji dalis: Fenomenologinė redukcija“ (Erste Philosophie. Zweiter Teil: Theorie der phänomenologischen Reduktion)
  • 1925: „Pirminė filosofija: Pirmoji dalis: Lemtinga idėjų istorija“ (Erste Philosophie. Erster Teil: Kritische Ideengeschichte)
  • 1929: „Formalioji ir tanscendentalinė logika. Loginės proto kritikos bandymas“ (Formale und transzendentale Logik. Versuch einer Kritik der logischen Vernunft)
  • 1931: „Karteziškosios meditacijos“ (Méditations cartésiennes)
  • 1936: „Europos mokslo ir transcendentinės filosofijos krizės: Įvadas į fenomenologinę filosofiją“ (Die Krisis der europäischen Wissenschaften und die transzendentale Phänomenologie: Eine Einleitung in die phänomenologische)
  • 1939: „Patyrimas ir sprendimas: Logikos geneologijos tyrimas“ (Erfahrung und Urteil. Untersuchungen zur Genealogie der Logik)
  • 1952: „Idėjos II: Fenomenologijos analizė konstitucijoje“ (Ideen II: Phänomenologische Untersuchungen zur Konstitution)
  • 1952: „Idėjos III: Fenomenologija ir mokslo pagrindai“ (Ideen III: Die Phänomenologie und die Fundamente der Wissenschaften)

Vertimai į lietuvių kalbą[taisyti | redaguoti kodą]

  • „Karteziškosios meditacijos“ (vertė Tomas Sodeika). – Vilnius, Aidai, 2005, ISBN 9955-656-12-3

Knygos, į kurias įeina E. Huserlio darbų vertimai į lietuvių kalbą[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mickūnas A., Stewart D., „Fenomenologinė filosofija“, V., 1994.
  • Eagleton T., „Įvadas į literatūros teoriją“, V., 2000.
  • Rubene M., „Dabarties filosofija: iš Esaties į esatį“, V., 2001.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kockelmans, "Biographical Note" per Edmund Husserl, 17-20, at 17-18, in his edited Phenomenology (Doubleday Anchor 1967). 'Husserl's 'Philosophie der Arithmetik is further discussed here below.
  2. Cf., "Illustrative extracts from Frege's Review of Husserl's Philosophie der Arithmetik", translated by P.T.Geach, at 79-85, in Peter Geach and Max Black, editors, Translations from the Philosophical Writings of Gottlob Frege (Oxford: Basil Blackwell 1977).
  3. Stanford Encyclopedia of Philosophy: Husserl. Žiūrėti skiltis „Husserl and the Critique of Psychologism“ ir „Philosophy of Logic and Mathematics“.
  4. Peter Koestenbaum, "Introductory Essay" ix-lxxvii, at lxxv, in Husserl, The Paris Lectures (The Hague: Martinus Nijhoff, 2d ed. 1967).
  5. Kockelmans, "Introduction [Martin Heidegger]" 267-276, 273, in Kockelmans, editor, Phenomenology (1967).
  6. Stanford Encyclopedia of Philosophy: Husserl