Stibis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Stibis (Sb)
Sb-TableImage.png
Periodinė grupė

Pusmetalis

Atomo numeris 51
Išvaizda

?
Sb,51.jpg

Atomo savybės
Atominė masė
(Molinė masė)

121,760(1) а.m.v. (g/mol)

Atomo spindulys

159 pm

Jonizacijos energija
(pirmas elektronas)

834 kJ/mol (eV)

Elektronų konfigūracija

[Kr] 4d10 5s² 5p³

Cheminės savybės
Kovalentinis spindulys

140 pm

Jono spindulys

? pm

Elektroneigiamumas

2,05 (pagal Polingą)

Elektrodo potencialas

?

Oksidacijos laipsniai

?

Termodinaminės savybės
Tankis

6,69 g/cm³

Šiluminė talpa

? J/(K·mol)

Šiluminis laidumas

24,3 W/(m·K)

Lydymosi temperatūra

903,91 K

Lydymosi šiluma

19,83 kJ/mol

Virimo temperatūra

1860 K

Garavimo šiluma

67,97 kJ/mol

Molinis tūris

18,20 cm³/mol

Kristalinė gardelė
Kristalinė gardelė

?

Gardelės periodas

? Å

Stibis (lot. stibium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Sb, eilės numeris 51.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Graikai vieną stibio junginį (Sb2S3) vadino stimmi, romėnai – stibium. Manoma, kad šis žodis turįs somališką kilmę.

Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: anti – priešdėlis, nurodantis priešybę + monos – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Stibis, simbolis Sb - tai pusmetalis randamas keturiose alotropinėse formose iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių izotopų 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(Taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų. Stibis - grynuolių klasės mineralas. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300c, virimo temperatūra apie 17500c. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.

Panaudojimas ir randamumas[taisyti | redaguoti kodą]

Pr. M. E. Stibį naudojo senovės babiloniečiai. 1789 m. Stibis kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje jungiasi su deguonimi ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su halogenais. Lydomas su siera(S), selenu(Se), telūru(Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis jungdamasis su metalais sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotose druskos tirpaluose ir sieros rūgštyse ( susidaro chloridai ir sulfatai ). Reaguoja su koncentruota azoto rūgštimi. Skystas stibis turi ypatingą savybę šaldamas plėstis (vanduo irgi vienas iš nedaugelio skysčių turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės - 0,02 miligramo), mažiau sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, kasoje. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos fermentus, slopina kai kurias angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1.  


Vikiteka