Camille Saint-Saëns

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Šarlis Kamilis Sen Sansas
pranc. Charles Camille Saint-Saëns
Saintsaens.jpg
Gimė: 1835 m. spalio 9 d.
Paryžiuje
Mirė: 1921 m. gruodžio 16 d. (86 metai)
Sutuoktinis(-ė): Marie-Laure Truffot
Vaikai:

André, Jean-François

Veikla: prancūzų kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pianistas, labiausiai išgarsėjęs savo kūriniais „Žvėrių karnavalas“, „Samsonas ir Dalila“, „Danse Macabre“ ir simfonija Nr. 3 (vargonų simfonija).
Commons-logo.svg Vikiteka: Camille Saint-SaënsVikiteka

Charles Camille Saint-Saëns (Šarlis Kamilis Sen Sansas, 1835 m. spalio 9 d. – 1921 m. gruodžio 16 d.) – prancūzų kompozitorius, vargonininkas, dirigentas ir pianistas, labiausiai išgarsėjęs savo kūriniais „Žvėrių karnavalas“, „Samsonas ir Dalila“, „Danse Macabre“ ir simfonija Nr. 3 (vargonų simfonija).

Vaikystė[taisyti | redaguoti kodą]

K. Sen Sansas gimė Paryžiuje. Jo tėtis buvo valstybės tarnautojas ir mirė, kai Kamiliui tebuvo trys mėnesiai. Jo motina Clemence pagalbos kreipėsi į savo tetą Šarlotę Mason (Charlotte Masson), kuri vėliau Kamilį „supažindino“ su pianinu. Pripažintas vunderkindu berniukas, tetos raginamas, groti pradėjo vos sulaukęs dvejų. Beveik iškart jis ėmė ir kurti. Pirmasis jo kūrinėlis, parašytas 1839 m. kovo 22 dieną, šiuo metu saugomas nacionalinėje Prancūzijos bibliotekoje. Jo gabumai neapsiribojo muzika: skaityti jis išmoko būdamas trejų, sulaukęs septynerių neblogai mokėjo lotynų kalbą.

Pirmasis jo rečitalis surengtas jam esant penkerių, tuomet jis akomponavo L. van Bethoveno sonatai smuikui.

Būdamas dešimties K. Sen Sansas galėjo atmintinai pagroti 32 L. van Bethoveno sonatas.

Kalbos apie jo nepaprastus koncertus pasklido po visą Europą ir net JAV, kur apie jį parašė Bostono laikraštis. Vėliau K. Sen Sansas studijavo vargonininkystę ir kompoziciją. Nuolatiniai pirmųjų prizų laimėjimai jam pelnė reputaciją, dėl kurios jis buvo supažindintas su Ferencu Listu, kuris vėliau tapo vienu geriausių jo draugų.

Būdamas šešiolikos K. Sen Sansas parašė savo pirmąją simfoniją; antrąją pavadino Simfonija Nr. 1 E-flat major, kuri, atlikta 1853 m., sukėlė daugelio kritikų ir kompozitorių susižavėjimą. Hektoras Berliozas, vėliau taip pat tapęs geru Sen Sanso bičiuliu, užsiminė, jog Il sait tout, mais il manque d'inexpérience (jis žino viską, tik stokoja nepatyrimo).

Branda[taisyti | redaguoti kodą]

Pragyvenimui K. Sen Sansas uždarbiavo grodamas vargonais įvairiose Paryžiaus bažnyčiose. Jo savaitinės variacijos apstulbindavo paryžiečius, o F. Listą pastūmėjo jį paskelbti garsiausiu pasaulio vargonininku. Nuo 1861 iki 1865 m. Sen Sansas dirbo fortepijono profesoriumi Niedermeyer mokykloje, kur nustebindavo į konservatyvią mokymo programą greta Bacho bei Mocarto įtraukdamas ir modernesnę Listo, Gounodo, Šumano, Berliozo, Vagnerio muziką. Vieni jo geriausių mokinių buvo André Messageris ir Gabrielis Fauré.

Sen Sansas buvo daugialypis intelektualas. Dar labai jaunas būdamas jis ėmė studijuoti geologiją, archeologiją, botaniką, lepidopteriją (drugių kolekcionavimą). Jis buvo ir matematikos ekspertas. Dalyvavo mokslinėse diskusijose su mokslininkais, rašė mokslinius straipsnius apie akustiką, okultinius mokslus, Romėnų teatro dekoracijas, senovinius instrumentus. Parašė filosofinį veikalą Problèmes et Mystères, kuriame kalbėjo apie tylą ir religijos pakaitalus: Sen Sanso pesimistinės ir ateistinės idėjos kone „išpranašavo“ egzistencializmą. Tarp kitų literatūrinių pasiekimų buvo poezijos rinkinys Rimes familières bei sėkminga pjesė La Crampe des écrivains. Buvo Prancūzijos Astronomų bendruomenės narys, dėstė paskaitas apie miražus, turėjo asmeniškai pritaikytą teleskopą, ir stengdavosi planuoti koncertus, kad šie sutaptų su astronominiais reiškiniais, kaip kad užtemimais.

1875 m. Sen Sansas vedė Marie-Laure Truffot, su kuria susilaukė dviejų sūnų, André ir Jean-François, tačiau 1878 m. jie mirė. Po trejų metų kompozitorius paliko savo žmoną. Teisiškai jie niekada neišsiskyrė, tačiau visą gyvenimą gyveno atskirai.

Paskutinieji metai[taisyti | redaguoti kodą]

1886 m. Sen Sansas paskelbė du žymiausius savo kūrinius „Žvėrių karnavalą“ ir „Simfoniją Nr. 3”, dedikuotą Ferencui Listui, kuris tais metais mirė. Tais pačiais metais Vincentas d‘Indy su patikėtiniais pašalino Sen Sansą iš Société Nationale de Musique.

Po poros metų mirė kompozitoriaus mama. Tai Sen Sansą pastūmėjo palikti Prancūziją ir iškeliauti į Kanarų salas. Keletą metų jis keliavo po pasaulį, lankydamas egzotiškas Europos, Pietryčių Azijos, Šiaurės Afrikos, Pietų Amerikos vietas. Sen Sansas savo keliones užfiksuodavo knygose, kurias pasirašydavo slapyvardžiu „Sannois“.

1908 m. sukūrė garso takelį filmui L'assassinat du duc de Guise, vienam pirmųjų filmų su garso takeliu.

1915 m. San Franciske kaip svečias dirigavo San Francisko Simfoniniam Orkestrui Panamos kanalo užbaigimą pažyminčio festivalio metu.

Tęsė straipsnių muzikine, moksline ir istorine tematika rašymą, dažnai keliavo.

Prancūzijos vyriausybė, pripažinusi Sen Sanso pasiekimus, apdovanojo jį garbės legionu.

Paskutiniuosius gyvenimo metus kompozitorius praleido Alžyre, kur mirė nuo plaučių uždegimo 1921 m. gruodžio 16 d. Hôtel de l’Oasis viešbutyje. Jo palaikai buvo parvežti į tėvynę ir palaidoti Paryžiaus Montparnasse kapinėse.