Aukuro kalnas

Aukuro kalnas
Aukuro kalnas - centre
Aukuro kalnas
Koordinatės	54°52′55.6″ š. pl. 24°51′4.4″ r. ilg.
Vieta	Širvintų rajonas
Seniūnija	Kernavės seniūnija
Aukštis	13-18 m
Plotas	53x26
Naudotas	I a. – XV a. pradžia
Žvalgytas	1970
Tirtas	1857, 1985, 1992-1993 m.
Registro Nr.	AR1133 / 3410 / A1469P

Mindaugo pilys

Kernavės Aukuro kalnas, Barščių kalnas, Šventas kalnas, Kernavė – piliakalnis, vienas iš Kernavės piliakalnių Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Kernavės pietinėje pakraštyje, Neries slėnio dešiniajame šlaite, Kernavės seniūnija.

Anksčiau buvo spėjama, kad ant šio kalno buvo deginamas aukuras, kurį prižiūrėjo vaidilutės. Dabar labiau tikima, kad ant šio kalno buvo įsikūręs kunigaikščio Traidenio dvaras.

Kernavės kultūrinis rezervatas

Kernavės archeologinė vietovė – valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas, įkurtas 1989 m., nuo 2004 m. liepos mėn. yra UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Archeologinių paminklų kompleksą sudaro daugiau nei 50 archeologijos, istorijos ir kultūros paminklų: piliakalnis – Aukuro kalnas, du priešpiliai – Mindaugo sostas ir Lizdeikos kalnas, papilys – Įgulos kalnas, (piliakalniams vardai sugalvoti XIX a.), apie 0,4 km į pietryčius nuo jų esantis Kriveikiškio piliakalnis, taip pat Kernavės kapinynas, Kernavės pilkapynas ir Kernavės gyvenvietės.

Piliakalnis

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje Neries dešiniojo kranto slėnio pakraštyje. Jo aikštelė 9-17 m žemesnė už viršutinę Neries terasą. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 53x26 m dydžio. Šlaitai statūs, 13-18 m aukščio. Šiaurės rytų papėdėje skersai griovio buvo 2 m aukščio, 10 m pločio pylimas (sunaikintas 1985 m.). Iš šiaurės vakarų ir rytų pusių prieigos prie piliakalnio nuo aukštumų pusės sutvirtintos čia įrengiant du priešpilius į šiaurę ir rytus bei papilį į šiaurės vakarus. Piliakalnis datuojamas I a. – XV a. pradžia. Piliakalnis apardytas XIX a. skersai jo perkasus griovį, pietinėje dalyje iškasant kelias duobes. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1999-12-23; Nr. 1465. Paminklo teritorijos plotas 13000 m².

Tyrimai

1857 m. piliakalnį bandė kasinėti Vladislovas Sirokomlė (L. Kondratovičius), rado degėsių. 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1985, 1992–1993 m. Aleksiejus Luchtanas aikštelėje ir 1985 m. šiaurinėje papėdėje ištyrė 209 m² plotą, rado iki 2 m storio kultūrinį sluoksnį su įvairiais I a. – XIV a. radiniais.

Piliakalnis buvo apgyventas I a. pr. m. e. – I a. Tuo metu aikštelės pakraščiuose stovėjo ilgas 4 m pločio stulpinės konstrukcijos pastatas. Tyrinėtoje vietoje aptiktas jo viduje buvęs akmenimis apkrautas židinys bei iš aikštelės pusės buvęs 0,9 m pločio įėjimas. Kultūriniame sluoksnyje rasta žalvarinių apyrankių, tūtelių, įvijinių žiedų, geležinių peilių, ylų, peilis-pjautuvėlis, lazdelinis smeigtukas, strėlės antgalis, molinių Djakovo tipo svorelių nuo audimo staklių, molinių liejimo formų dalių plokštiniams antsmilkiniams gaminti, kauliniai adikliai, strėlių ar ietigalių dalys, brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų. Pastatas sudegė.

Apie IV a. piliakalnyje medinis įtvirtinimas vėl buvo atstatytas, iš pietvakarių link piliakalnio per Pajautos slėnio pelkę nutiesta tiesi 2,3-2,7 m pločio pušinių rąstelių medgrinda. Šio laiko kultūriniame sluoksnyje aptikta grublėtos keramikos. V a. viduryje įtvirtinimas buvo užpultas iš pietų atklydusių klajoklių genčių, nuo slėnio ir aukštumos pusės apšaudytas iš lankų (rasta geležinių tribriaunių strėlių antgalių) ir sudegintas. Gaisravietėje rasta žmonių kaulų, geležinis ietigalis, kovos peilio fragmentas, grūdų, gyvulių kaulų. Po užpuolimo įtvirtinimai buvo atstatyti. To meto kultūriniame sluoksnyje rasta molinių verpstukų, geležinių peilių, ylų, pjautuvas, žalvarinių storagalių apyrankių, grublėtos keramikos.

XIII a. – XIV a. piliakalnyje stovėjo medinė pilis, kurios priešpiliai buvo Mindaugo Sosto ir Lizdeikos Kalno piliakalniuose. Aikštelę pakraščiuose juosė medinė siena, prilaikoma stulpų. Sienos išorinėje pusėje dar buvo įkasta į išorę nukreiptų nusmailintų kuolų eilė. To laiko kultūriniame sluoksnyje rasti du geležiniai ietigaliai, grandininių šarvų fragmentas, kalavijo skersinio dalis, sidabrinio lietuviško lydinio gabalėlis, kito tokio pat lydinio falsifikatas (padarytas iš vario ir padengtas sidabru), sveika gotikinė plyta, kauliniai verpstukai, lošimo kauliukas, stiklinių apyrankių fragmentai, karoliai, šiferiniai verpstukai, švininės plombos, importinė geltonai ir žaliai glazūruota balto molio keramika, Artimuosiuose Rytose gamintų stiklinių taurių fragmentai. Atvežtiniai dirbiniai rodo čia buvus kunigaikščio pilį. 1365 m. pilis buvo užimta prieš tai ją iš slėnio pusės apšaudžius iš arbaletų ir lankų – rasta apie 30 strėlių antgalių.

1985 m. nustatyta, kad piliakalnį nuo Mindaugo Sosto priešpilio skyrė 3 m gylio griovys, kurio rytinėje dalyje buvo supiltas 2 m aukščio molinis pylimas, atstojęs užtvanką. Griovys buvęs užpildytas vandeniu. Jame aptikta daug XIII a. – XIV a. dirbinių, į jį patekusių nuo piliakalnio aikštelės: geležinė cilindrinė spyna, diržo sagtis, žalvarinės apyrankės fragmentai, stiklinės apyrankės fragmentas, iš Artimųjų Rytų importuotų stiklinių indų šukių, žiestos keramikos, gyvulių kaulų.

Istorija

Piliakalnyje stovėjo Kernavės pilis. Kernavės apylinkes 1279 m. puolė Livonijos ordinas. 1365 m. rugpjūčio antroje pusėje pilį užėmė nuo Vilniaus su Ordino kariuomene žygiavęs Kęstučio sūnus Butautas. 1386–1392 m. Kernavės kunigaikštis buvo Jogailos brolis Vygandas (Aleksandras). 1390 m. Kernavės pilį sudegino patys jos gynėjai, nelaukdami, kol ją užims artėjanti Ordino kariuomenė, kurios pusėje tuomet kariavo ir Vytautas. Po to pilis piliakalnyje nebebuvo atstatyta. Vytauto dvaras įsikūrė greičiausiai Pilies Kalne – jis minimas 1398, 1409, 1429 ir 1432 m.

Pajautos slėnio panorama: Mindaugo sostas, už jo Lizdeikos kalnas ir dešinėje Aukuro kalnas

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Šaltiniai

• Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.184
• Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 3, p. 38-43.
• Tomas Baranauskas. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis // Lietuvos archeologija. Vilnius. 2003. T. 24, p. 66, 82.
• Romas Jarockis. Kaulinių – raginių dirbinių gamyba Kernavėje XIII–XIV a. // Lietuvos archeologija. Vilnius. 1992. T. 9, p. 168–182.
• Romas Jarockis. XIII–XIV amžių Kernavės kauliniai – raginiai dirbiniai // Lituanistica. 1996. Nr. 4, p. 11–24.
• Gintautas Karnatka. Miesto Pajautos slėnyje Kernavėje tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 236–238.
• Vytautas Kazakevičius. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius. 2004, p. 28, 35, 37-38, 43.
• Pranas Kulikauskas, Aleksiejus Luchtanas. Archeologiniai tyrinėjimai Kernavėje 1979 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980. p. 35–38.
• Aleksiejus Luchtanas. Gyvenvietės prie Kernavės tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 28–31.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavės Pilies kalno tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais. Vilnius, 1986. p. 34–35.
• Aleksiejus Luchtanas. Tyrinėjimai Kernavėje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1986 ir 1987 metais. Vilnius, 1988. p. 137–142.
• Aleksiejus Luchtanas. Žvalgomieji tyrinėjimai Kernavėje ir jos apylinkėse // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 195–196.
• Aleksiejus Luchtanas. Tyrinėjimai Pajautos slėnyje Kernavėje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais. Vilnius, 1990. p. 148–152.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavė: Pajautos slėnio paslaptys // Kultūros barai. Vilnius. 1990. Nr. 3, p. 64–68; Nr. 4, p. 58–62.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavės pušyno prie Neries archeologiniai tyrinėjimai 1991 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 27–29.
• Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. Vilnius. 1992. T. I, p. 103–107.
• Aleksiejus Luchtanas. „Aukuro kalno“ piliakalnio Kernavėje tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 50–53.
• Aleksiejus Luchtanas. „Aukuro kalno“ piliakalnis Kernavėje // Baltų archeologija ir etnologija. Vilnius, 1994. p. 11–13.
• Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Pajautos slėnyje Kernavėje 1993 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994. p. 158–160.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavė, Kernavė… // Liaudies kultūra. Vilnius. 1995. Nr. 5, p. 1–9.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavės ekspedicijai 15 metų // Baltų archeologija: Naujausių tyrimų rezultatai. Vilnius, 1995. p. 42–44.
• Aleksiejus Luchtanas. Miesto Pajautos slėnyje Kernavėje tyrinėjimai 1995 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996. p. 254–255.
• Aleksiejus Luchtanas. Kapinyno ir gyvenviečių tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1994 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. Vilnius, 1996. p. 115–117.
• Aleksiejus Luchtanas. Gyvenviečių ir kapinyno tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1996 ir 1997 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998. p. 82–86.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavė // Lithuanian archaeology: investigations and findings. Vilnius, 1998. p. 22–23.
• Aleksiejus Luchtanas. Kernavė – litewska Troja // Kernavė – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 11–33.
• Aleksiejus Luchtanas, Gintautas Vėlius. Katalog // Kernavė – litewska Troja. Warszawa, 2002. p. 95–201.
• Aleksiejus Luchtanas, Gintautas Vėlius. Archeologinių tyrinėjimų Kernavėje istorija // Musninkai. Kernavė. Čiobiškis. Vilnius, 2005. p. 43–51.
• Aleksiejus Luchtanas, Manvydas Vitkūnas. Kernavės gynybinis kompleksas // Karo archyvas. Vilnius, 2004. T. XIX, p. 30–83.
• Лухтан А. Селище в Кернаве на берегу р. Нярис // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius. 1987. T. XXVIII, p. 3–21.
• Лухтан А. Клад из Кернаве // Coветская археология. Москва. 1988. № 2, c. 251–256.
• Лухтан А, Сазонов Ю. В. Строительство в Кернаве в I и первой половине II тысячелетия н. э. // Археология и история Пскова и Псковской земли. 1988. Псков, 1989. c. 36–38.
• Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна, 1893, c. 73.
• Gintautas Rackevičius. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius. 2002, p. 93, 100–101, 149–150, 167–169.
• Petras Tarasenka. 1922. Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė. Tilžė. T. I. Kn. 4–5, p. 580.
• Petras Tarasenka. Lietuvos piliakalniai. Vilnius. 1956, p. 65-66.
• Adolfas Tautavičius. Iš seniausių laikų // Kernavė. Vilnius, 1972. p. 26–44.
• Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinio miesto tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000. p. 131–134.
• Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinis miestas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2002. p. 40–41.
• Dalia Vaičiūnienė. Kernavės viršutinis miestas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2002. p. 59–60.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. „Mindaugo sostu“ vadinamo Kernavės piliakalnio tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982. p. 28–31.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Kernavės piliakalnio „Mindaugo sostas“ tyrinėjimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 35–38.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Kernavės „Pilies kalno“ tyrinėjimai 1983 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984. p. 38–40.
• Regina Volkaitė-Kulikauskienė. 1984. Ką slepia Kernavės piliakalniai // Mokslas ir gyvenimas. Vilnius. Nr. 3, p. 12–14.

Nuorodos

• Sąrašas:Lietuvos piliakalniai
• Krenavės piliakalnių kompleksas^{[neveikianti nuoroda]}
• UNESCO Kernavės archeologinė vietovė
• Lietuvos pilys ir piliakalniai: Kernavės piliakalniai Archyvuota kopija 2009-12-24 iš Wayback Machine projekto.
• Monografija „Musninkai. Kernavė. Čiobiškis“
• Lietuvos piliakalniai. Kernavė I